-
rožinis mano mirusioms meilėms
karoliukas nuo šito pradedu jau daugelį metų, vadinu jį indėnu, nors buvo vardu vytenis ir pavardę atsimenu, įsirėžė visam gyvenimui, skaudžiai, tada kai draugė pasakė, kad per radiją girdėjo, sakė: ar kartais čia ne tas, tavo vytenis kaip katinas stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias, kol kartą nukrito, ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės tas, atsakiau, tas, ir apsiverkiau kaimo autobuse
-
Būti dula: ištikima sau, atsidavusi kitiems
Visame pasaulyje kovo 22–28 d. švenčiama Dulų savaitė. „Ką ji reiškia man?“, – svarstau, slaugydama savo sergančius mažylius ir protarpiuose vis prigriebdama kokią užduotį, kad prisidėčiau prie šios šventės minėjimo Lietuvoje. Ką ji reiškia man? – toks šių metų kovo mano gyvenimo leitmotyvas. Ką man apskritai reiškia būti dula? Klausimas, kuriuos vidinėje tyloje nešiojuosi jau ne vienerius metus, bet šiemet itin aiškiai, skaidriai iškyla – galbūt todėl, kad sausį, baigiantis pirmiesiems dulų mokymams mūsų šalyje, paklausta, su kokia mintimi atėjau, atsakiau nė kiek nesudvejojusi, tvirtai: „Atėjau su jausmu, kad esu dula.“ Lyg garsiai būčiau ištarusi savo likimą, savo galutinį sutikimą – tarnystei. O vakar lyg balandis iš dangaus nusileido –…
Jums taip pat gali patikti
vidurio amžiaus krizei artėjant
-
Vasario 19-oji. Dveji metai po kratos mūsų namuose
Šiąnakt sueina lygiai dveji metai nuo to ryto, kai mūsų namuose buvo atlikta krata. Ilgi dveji metai, per kuriuos viskas tiek daug pasikeitė ir kartu nepasikeitė niekas. Visus šiuos metus svarsčiau, ar noriu viešai papasakoti, kaip iš tiesų jaučiausi tuo metu. Kaip tebesijaučiu iki šiol. Vis dar nežinau, tačiau jausmai, išgyventi tą rytą, tebėra gyvi, stingdantys kraują. Mes pakeitėme butą. Jau du kartus. Mergaitės paaugo. Gimė trečiasis. Gyvenimas teka ir, regis, viskas pasimiršta, tačiau Damoklo kardas tebekabo. Ir tarsi nieko nevyksta, tylu ne tik žiniasklaidoje, tylu ir mūsų namuose. O vis dėlto baimės šešėlis nedingo – lyg vietoj dangaus virš galvų būtų dangtis, lyg vis dar neturėtume kuo kvėpuoti.
-
viduržiemis
skusdama bulves plaudama kakučius iš kūdikio vystyklo valydama dičkėms dantis vis dažniau jaučiu šviesą skrodžiančią kiaurai manęs kiaurai šimtmečių kiaurai erdvės laike išsibarsčiusių metų iki pat žemės įsčių gelmės pirmojo riksmo susikūrus pasauliui deivei motinai glostant pienu varvančias savo krūtis – visur balta
Jums taip pat gali patikti
Eilėraštis dviem balsams: man ir Silvijai P.
verta yra ir teisinga
Kultūra yra sakinių šydas
-
Vakarai. 1998-ieji
Būna vakarų, prinokusių kaip slyvos, violetinių ir šaltų kaip šilkinės vyskupo kojinės, būna vynu išsiliejusių saulėlydžių ir praradusių atmintį naktų. Visko būna, tik nebūna ramybės.
-
Žalios varnos (II)
Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos. Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda? Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu Jų snapai išdrąskė ženklus akyse, Kūną skauda –
-
Savęs aš gailiuos (2014)
kūnu nušniokščia kraujas pirštų galiukų link prisilietęs tavęs grįžta į širdį susilieja su oro purslais deguonimi anglimi išrašo mano gyvenimo įdagus odoje plaučiuos tulžy
Jums taip pat gali patikti
Mano antro vaiko eilėraštis
Atakusi
Eilėraštis dviem balsams: man ir Silvijai P.
-
Gimimas
kaip lankas įtempta mano tarpvietė perregimas odos obuolys už kurio pulsuoja tavo momenėlis
-
Žalios varnos
Ingula ir „Raguvos“ jau gludina (aštrina?) gyvai. Man labai svarbus tekstas. Ačiū joms. Vėjy siaučia pūgos – ar girdi? Laumės prausia veidus vandeny – Užmuštos gyvatės kiaušiniu nebyli pasaulin įeinu… Ledo pirštai virpa pakelėj, Saulės sapnas skęsta eketėj, Skęsta ir vaikystės aitvarai, kur pati pražūsi – nežinai…
-
Moterų paslaptys
I Daugiau nieko nėra tik kaltės jausmas galugerkly šaltis surakinęs rankas į kaulus įsiėdęs akmuo net kapo duobėj būtų šilčiau
