rožinis mano mirusioms meilėms
karoliukas
nuo šito pradedu jau daugelį metų,
vadinu jį indėnu,
nors buvo vardu vytenis
ir pavardę atsimenu,
įsirėžė visam gyvenimui,
skaudžiai, tada kai draugė pasakė,
kad per radiją girdėjo,
sakė: ar kartais čia ne tas,
tavo vytenis
kaip katinas
stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias,
kol kartą nukrito,
ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės
tas, atsakiau, tas,
ir apsiverkiau kaimo autobuse
karoliukas
o šitas visai iš vaikystės
pirmasis pabučiavimas tarpukary nespėtos pastatyti
bažnyčios pamatuose
mūsų vilnoniai megztiniai,
iš įtampos virpančios rankos
kokia ten meilė –
darėm, kaip darė draugai
buvo baisiai drovu,
o dabar jau jis nusigėrė
karoliukas
šito atsiminti nenoriu
nei sutikti,
nors kartais prasilenkiam vilniaus gatvėse
karoliukas
ir dar vienas palaidotas,
nežinau, kur, o norėčiau žinoti
buvo lėtas ir geras žemaitis
šitaip beprasmiškai –
su tėvu išėjo į mišką ir jau niekad negrįžo,
koks buvo
užpūliavo akis, paskui ją ir jis visas išėjo
buvo vienturtis,
irgi atsimenu, skauda
karoliukas
mano mylimasis,
mano didysis švelnusis,
mano pirmas patirtas
gerumas,
mano didžioji kaltė
per tave išėjau į pragarus,
kad abu išskaistėtumėm
karoliukas
o šitą sutikau prie ežero,
dabar augina sūnų,
o tada pats buvo dar vaikas
ritinėjomės ir veikėme nežinia ką
kokius gerus trejus metus,
žaidėme
nors kartais galvoju,
kad jis mane iš tikrųjų mylėjo
karoliukas
o ant šito surašiau visą savo gyvenimą:
pagal jį matavausi kitus,
ir jie neturėjo galimybių laimėti
prieš pasakų princą
jis buvo man uždraustas,
ir tebėra
kartais bijau, kad esu jį užbūrusi –
išalkus trimetė ar gali maitintis iš kito gyvenimo?
karoliukas
lakūnas –
toks paprastas, kad ypatingas
norėjau už jo ištekėti,
auginti vaikus, statytis namus,
būti žmona, mylimoji,
nukaršus senutė su juo
bet nedrįsau
buvo geras žmogus,
o aš juk tokia nebuvau
gėdijaus, gūžiaus, bijojau,
jaučiaus nešvari, sutepta, neverta
o juk būtų mane išskaidrinęs,
šiltas: eilėraščiais, vantom, mintim
iki šiol jo ilgiuosi – – –
karoliukas
gražus kaip romėnų dievas:
kojos, krūtinė, sėdmenys, rankos,
marmuras, auksu dengtos kolonos ir skydai,
tatuiruotas – lyg samanom būtų išmargintas
kažkaip susibuvom,
abu žaisdavom neištikimybės žaidimus,
ir tai buvo gera
karoliukas
o šitam padėjau pasveikti
kai susitikom,
langus dangstydavo paklodėmis,
jautėsi persekiojamas
tai buvo amfos laikotarpis,
uosčiau kartu su juo, kad žinočiau,
ką mums tai reiškia
šaltis nosyje nervas galvoje
patys kruopščiausi piešiniai naktys besielės
muzika judesiai viskas tiksi o
šnervė išgraužta kabinamės
maitinau jį sriuba, kotletukais,
sėdėdavau per naktis, glosčiau galvą,
raudojome
niekam nesakė
o kai pasveiko, pabėgau,
kad nepradėtų dėkoti
karoliukas
ir šis yra taip giliai
kaip šiaurės elnio ragas
tarp mano krūtų
ir užteko vieno žvilgsnio,
kad abu išsiduotumėm,
kaip ilgimės
nuo pirmo žvilgsnio iki paskutinio –
tiek ir tebūta
mūsų likimo tarp dievo pirštų –
žinau, kad neišvengsim
susitikimo
kita kūno forma,
broli
karoliukas
kiek naktų pradrebėjau šalia,
bijodavau net kvėpuoti,
kad jo nepažadinčiau
kaip jis judėjo, kalbėjo, dainavo –
viskas mane pjaudavo skersai,
jokios metafizikos, grynas hormoninis geismas
kažkokie išlydžiai ir niekad nė vieno bučinio –
jei priartėdavom, iš karto pabėgdavau ir išduodavau jį su kitu,
ir kad kuo skaudžiau, kuo skaudžiau
bausdavau pati save už šitą jausmą, ilgai tikėjausi,
kad kažkaip išsispręs
ir dabar, jo žmona, griebias jo rankos,
mane susitikus – lyg ketinčiau pagrobti
bet jau nebesu alkana
karoliukas
randeliai slūgso toj vietoj,
kur peilis lytėjo
jo odą ir kur maniškę –
per vėlai susitikom,
per anksti išsiskyrėm –
lūžtame,
nieko
karoliukas
o! va čia tai buvo istorija:
pavadinčiau ją snobiška, išskirtinai nuobodi,
milijonai laiškų pas jį ir mane,
gudrios citatos, painūs žodžiai – kokie mes protingi!
o! kaip kartu rašydavome eilėraščius,
kiek vienas kitam turėjom pretenzijų,
nors tuo pat metu abu turėjom ir kitas tikrąsias savo meiles,
kurios mums tada pavydėjo
net juokinga, jei nebūtų graudu:
taip nė karto ir nepasimylėjom,
katukai
karoliukas
šitas dabar yra mano draugės vyras,
ir aš labai džiaugiuosi, kad jis nėra mano
karoliukas
toks rugpjūtis, ir taip tvanku širdyje,
ir nėra vietos, kur galėčiau nuo savęs pasislėpti,
ir tada šitas – ir išjungiu visus saugiklius,
smengu į pačias apačias, leidžiuosi
žeminama, apgaudinėjama, niekinama,
leidžiuosi į savo pragarus, ėdu save iki koktumo,
ir jis daro su manimi, ką nori,
žada vesti ir užstatyti man vaiką, sako, nori dukters,
sako, mano krūtys sutvertos jai išmaitinti,
o tada kriokia, kad išdulkins mane per šikną,
šūdas, ir aš nieko daugiau neverta,
paskui vežasi pas senelius ir mudu einam grybauti,
ir taip šviesu, kad aiškiai netikra, ir koks liūdesys
jo bobutės akyse: vaikeli, žinok jis kas savaitę po naują atsiveža;
ir aš negaliu išeiti iš šito žaidimo,
kol vieną dieną dingsta,
mano liūdnasis riteris, ir nežinau, kaip man išgyventi,
likau pati be savęs, nieko neliko,
nežinau, ar pajėgsiu iš naujo – – –
restart –
kvėpuoju
kvėpuoju
vėpuoju – – –
tėvo peršautas vaikas,
irako belaisvis
karoliukas
ir visas šitas rožinis dėl tavęs, mano neišdrįstas pripažinti
jausme, mano kaltės šešėli, mano gerklę užkišęs kamšti,
samanų gniužule, kai jis trypdavo prie mano klasės durų,
kai žiūrėdavo man į akis, klausdavo, kaip aš laikausi,
stengiausi to nematyti, nes bijojau, kad juoksis visi,
bet juk jie ir taip juokėsi, nes juoktis buvo juokinga,
ir aš nesupratau, kokie alkani esame meilės, nesupratau,
kad gyvybė baigiasi, kad viskas trapu, nenorėjau matyti, nes
tada būtų reikėję gyvent atsakingai, o tai buvo baisu, dieve,
ir tada, kai jis trypė prie mano buto durų, dieve,
šaltyje maigė mygtukus, kažko linksmas prašė įsileisti,
o aš ne ne ne ne, ne – sakiau jiems: kažkoks trenktas pažįstamas
iš jurbarko laikų, tegul nešdinas sau, ir tada, kai rašydavo
savo eilėraščius, kai atnešdavo man juos paskaityti, lyg
iš tikro būtų buvęs mano šešėlis, bebalsis, ir tada, kai
mokyklos laikraštyje parašė tą jaukų ir gražų straipsnį
apie mane, ne, o dieve, tik ne tai, tik ne jis – juk iš jo visi juokiasi,
juk jo nėra, tik šešėlis, net nesifotografuoja niekad,
nežinau, kas liko jo tėvams ir ar jie patys kur nors liko,
po to, kai jis pasikorė bendrabutyje, nežinau, ar kas liko,
net nežinau, ar kas jį atsimena, ar atsimena,
bet aš tai tikrai
mazgelis
1997–2015
P. S. Mano poetinis debiutas – 2015 m. balandžio “Metai”, literatūros mėnraštis. Tekstas – daugybę metų brandintas ir nešiotas vidinėje tyloje. Atsimenu, pradėjau Kauno klinikose, sėdėdama ant palangės ir žvelgdama į padūmavusį miestą, tada dar mokiausi mokykloje, seniai. Savo meiles tais laikais su drauge skaičiuodavome nutrintose užrašų knygutėse, buvome kolekcionierės: paribių, įspūdžių, išgyvenimų.
Jau beveik dvidešimt metų nuo tų dienų, ir tik dabar tos patirtys išsikristalizuoja.
…kol aš čia krapštinėjausi sukeldama “Rožinį” į virtualias erdves, prieš užmigdamas, mano vyras, mano meilė gyvoji, paklausė, ar būna, kad žmonės sutinka savo tikrąją antrąją pusę, sielos dvynį. Įdomus klausimas šiam vakarui leidžiantis virš padūmavusio Vilniaus.
Pamąsčiusi atsakau, kad būna.
Tikiu, kad būna.
