Moterų paslaptys
I
Daugiau nieko nėra
tik kaltės jausmas
galugerkly
šaltis
surakinęs rankas
į kaulus įsiėdęs akmuo
net kapo duobėj būtų šilčiau
nors jūs žiūrite –
esu negyva
nors jūs kalbate –
esu negyva
nors jūs matote –
esu negyva
išdrąskyti viduriai
iškapotos akiduobės
tarp kojų plytintis sibiras
ir dar visas gyvenimas man –
prieš akis
nieko neregint
II
o visai kitaip
kai plepame moterys
brazdindamos žurnalų puslapius
ir kavos puodelius
burdamos iš tirščių
apiplakame liežuviais
mirusius ir gyvuosius
visas kitas moteris
įskaitant pačią save
o visai kitaip
sukame ritame mezgame
žodžių galiukais kutenam galugerklius
taip kad neištveriam
ir visos mūsų paslaptys tampa viešos –
kaip joms ir paskirta
ir koks malonumas!
III
o tada prasideda liūtys
iš dangaus į žemės gelmes
svyra krūtys
įsčiose verda lava
žemės kava
speniai ir akys
tampa tie patys
žodžiai be garso verčiasi dirvomis ir šlaunimis
skruostai ir vyrai užkaista
banguojam siūruojam kvatojam
gimdom vaikus ir per mus
pačią esmę išlieja pasaulis
per moterų paslaptis
