Žalios varnos (II)

Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos.
Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda?

Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu
Jų snapai išdrąskė ženklus akyse,
Kūną skauda –
Išbadėję godžiai ėda jį vilkai, plėšo vidurius nagai,
Kaip sunku negimt, žinai?
O kokia tyli šita lemtis – eit kraujuotom pėdom,
Pažymėt naktis,
Oi kaip skauda –
Gremžia vidurius nagai, dar negimę numirė, ir štai
Žalios varnos suka lizdą plaukuose,
Jaučiu
Negaliu išeiti negaliu pabėgti negaliu – tyliu tyliu tyliu tyliu

Juodos snaigės siaubą barsto mintyse, jaučiu
Šaltis jų sustingo mano sapnuose,
Sielą skauda –
Plakas tarp išvargusių pečių, nusimesti negaliu –
Kaip sunku negimt, žinai?
O kokia tyli šita lemtis – eit per savo liūdesį,
Stebėt akis,
Oi kaip skauda –
Gerklę užriša tvirtai, dar negimę numirėt, ir štai
Juodos snaigės siaubą barsto mintyse,
Jaučiu
Negaliu išeiti negaliu pabėgti negaliu – tyliu tyliu tyliu tyliu

Bąla pirštai, pūgos siaučia namuose, jaučiu
Kūnai spindi, kūnai blyksi kampuose,
Širdį skauda –
Virpa tarp sustingusių delnų – jos išduoti negaliu,
Kol esu gyva, esu!..
O kokia tyli šita lemtis – ilgesiu nubert
Klampias naktis,
Oi kaip skauda –
Plaukus suvelia sparnai, dar negimę numirėt, ir štai
Žalios varnos suka lizdą plaukuose,
Jaučiu
Negaliu išeiti negaliu pabėgti negaliu – tyliu tyliu tyliu tyliu
Tyliu tyliu tyliu tyliu tyliu tyliu tyliu tyliu tyliu tyliu tyliu tyliu tyliu

„Raguvos“ ir dainos „Žalios varnos“ interpretacija (ištrauka)