Apie tris M: meilę, motinystę ir mirtį

Taip jau susiklostė, kad sausio pabaiga-vasaris mano gyvenime kasmet tampa tokia lyg ir metų dauba – pačiu giliausiu, pačiu tamsiausiu ir skaudžiausiu laiku, tokiu – “ant išgyvenimo”. Kai viskas patikrinama, pereinama tarsi ašmenimis, tarsi šuke brauktum per spanguolės odelę. Šis pajautimas nesutampa su gamtiniu tamsiausių jėgų laiku – priešingai, tai tos dienos, kai saulė jau po truputį ima šviesėti ir šiltėti, kai apsigavusios alyvos ima brinkinti pumpurus ir nuo medžių šakų dingsta paskutiniai šermukšnių lašai. Ir tada užpuola speigas – aitrus, skvarbus, neatšaukiamas.

Tomis dienomis jau nesąmoningai pradedu ruoštis žinioms apie mirtį. Iš kažkur labai seniai prisimena balsas, gal kokios močiutės ar kaimynės: “Išgyvenau šią žiemą, išgyvensiu dar metus”, – ištariama apie kovą, varvekliams kapsint į sniege išdaužtas duobeles. Tačiau iki kovo reikia išbūti, išgyventi tiesiogine to žodžio prasme – susitraukus į kamuolėlį, kad kuo mažiau energijos iššvaistytum, glaudžiantis prie artimo, kad būtų šilčiau, saugiau, kad būtų į ką įsikabinti, kai pro šalį dalgiu šienaus Toji. Ir gal neveltui per Užgavėnes baidom žiemą, ir gal ne tik ją?..

Taip jau nutiko, kad ir pastaraisiais metais mano gyvenime vasaris ženklinamas kelių svarbių įvykių. Be Magdos atėjimo-gimtadienio, tai ir kelių artimų žmonių, arba artimų sielų, išėjimo laikas. Kai per geliantį šaltį sunku išstovėti prie kapo, kai per veidą slenkančios ašaros gali palikti melsvus nušalimo pėdsakus, kai taip šalta, kad neturintys ko įsitverti žmonės renkasi išeiti iš šito pasaulio gaisrais. Vienatvė žiemą – ar gali būti kas liūdniau?

Pavasario vienatvė – jau visai kas kita. Pažadinanti atsiminimą apie paauglišką hormonų kvaitulį, apie vijimąsi aplink žydinčių kaštonų kamienus, apie gyvasties virpėjimą mūsų kūnų paslėpsniuose. Vasarą – ojė! Čia gi žvaigždės, čia šiluma, čia maudynės pilnaties takuose per vandenį. Ir ruduo iki pat Kalėdų, su keliais žingsneliais žiemos – visai ne vienišas, priešingai – socialus, darbingas, įsupantis į laukimo ramybę ir… apgaunantis. Nes kaip tik tada, kai įsijauti į žiemą, ateina jis, mūsų gyvybės išteklius patikrinantis vasaris.

Vasarį mirė mano močiutė. Kaip trapi kinų skulptūrėlė, baltas veidas įrėmintas juodų plaukų kasele, išleido sielą, krūtinei dar tebesikilojant nuo “gyvybę palaikančių” aparatų darbo. Vasarį mirė mano dėdė. Užduso vienišą gyvenimą kaitinusios ugnies glėbyje, liūdna buvo beprotiškai, bet pora dienų prieš buvau sapnavusi tą pačią močiutę, jo mamą – stovėjo su mažu kūdikėliu ant rankų ir sakė: “Jam čia per sunku, aš jį pasiimu”. Atsiminiau tai vos gavusi žinutę apie nelaimę ir supratau, kad tiesiog taip turi būti. Ir buvo lengviau.
Kovo pradžioje liepsnos liežuvių bučiuojami išėjo du mūsų draugai. Paskui apie jų langą skraidė du pelenuoti balandžiai, o mes su vyru vis dar svarstome, ar nevertėtų po tuo namu pastatyti Degančio Krūmo… Arba Sielos Stygos, virpančios tiesiai į dangų.

Ir kaip tyčia, prieš kelias dienas su į centrą užsukusia jauna šeima irgi įsikalbėjome apie mirtį. Tėtis rašo darbą apie ją, mūsų darbų, mūsų gyvenimo Tikrintoją. Kokia ji būna ir gali būti garbaus amžiaus sulaukusiems žmonėms? Kokia ji mažiems vaikeliams – kai pasiima močiutę, senelį ar mylimą žiurkėną? O kai pasiima mamą ar tėtį? Ir kokia ji tėvams – kai tenka atsisveikinti su savo mažyliais?.. Ar jaučiate, kiek graudumo, kiek liūdesio, kiek skausmo toje akimirkoje – ne kai susiduri su mirtimi, nes tada būni tik nustebęs, apstulbintas, netikintis. Bet kai ji jau išeina ir lieki vienas – ar jaučiate?..

Prieš Kalėdas net nevarčiusi, tiesiog dėl viršelio nupirkau Magdai knygą “Mergaitė ir kuosų medis”. Pavarčiusi supratau, kad tai pasakojimas apie mergaitę, netekusią tėčio. Trapus, metaforiškas ir be galo tikras. Pabūgau – o gal neskaityti, gal per sunku mano beveik keturmetei? O paskui pagalvojau – tiek to, paskaitysiu, vis tiek turbūt nesupras. O ji suprato. Tiek verkė, tiek verkė, ir taip nuoširdžiai, kad net mane stingdė – o jeigu jai reikėtų iš tikrųjų?.. Teįstengiau palinkėti, kad Toji aplenktų kuo daugiau pasaulio vaikų, kad visi mažyliai turėtų kas juos myli ir glaudžia.

Ir dar – šie ir praėjusieji metai lydi mane – o ir daugelį mūsų, žinau, – vaikučių mirtimis. Prasidėjo dar pernai, bežiūrint filmą apie badą Ukrainoje: ten buvo fotografija, kur pavaizduotas negyvas kūdikis, miręs prie žindomos motinos krūties. Ir tokia balta speiguota žiema aplink. Toks pat vaizdas knygoje “Lakotų moteris”, skaitau visai čia pat, dabar. Skaitau, ir mano širdyje netelpa skausmas, kurį jaučia alkaną, mirštantį savo mažylį glaudžianti motina, pati išsekusi, pati bežengianti per nebūties slenkstį – ir, Viešpatie, kaip jai skauda, kaip skauda man, kaip skauda mums visoms, visose kultūrose, visose epochose, visose gyvūnijos rūšyse!..

Kodėl rašau visą šį liūdesį, visą šį šaltį sau ir jums, mielos mamos? Nes tik trys didžiosios M mane moko didžiausių gyvenimo pamokų: pažinti, atsiduoti, vertinti, prisileisti ir paleisti, mylėti mylėti mylėti.
Nes motinystė mus moko ne tik meilės – ji moko ir mirties. Vos pajutusios gyvybės sėklą savyje, turime susitaikyti su tuo, kad ji – ir mirties sėkla. Kad mums nepriklauso, o ateina tam, kad išaugtų, išsiskleistų, brandintų vaisius ir išeitų.

Kai gimė Bernadeta, kelios paros po jos gimimo žindžiau ją – tokią dar raustelėjusią, dar susiraukšlėjusią mažylę ir akimirkai – man nebūdingas regėjimas – lyg laikyčiau ant rankų ir žindyčiau senutę, juodbruvą, susisukusią, kietą ir išmintingą lyg akmuo, lyg samanos, lyg būtų amžina. Tiesą sakant, net bloga pasidarė truputį – ir tada jausmas, kad tik taip ir yra, kad nieko kitaip ir būti negali, ir tai neišvengiama, tai dėsninga, tai baugina – ir guodžia.

Būdamos motinos, mes mokomės tapti keliu, per kurį ateina ir praeina mums nepriklausantys žmonės. Mes mokomės atsiduoti ir kartu atiduoti – viską, nepasiliekant sau to, kas mums nepriklauso. Mes turime, tiesiog privalome išmokti paleisti savo vaikus – ne dėl mirties, tik dėl jų pačių. Mes turime išmokti paleisti juos. Ir kartu – išlaikyti save.  Nes tik taip būsime išmokusios didžiąją pamoką ir galėsime išeiti ramios.

Ir dar. Šis tekstas ir dėl to, kad pernykščiais metais ne vienas iš jūsų prasitarė, kad palaidojo savo tėčius ar mamas. Jau nebe senelius – jau tėčius ir mamas. Tokia tiesa – mes jau suaugome. Mes ne tik gimdome – mes ir laidojame. Tai ženklas, kad nebėra kur trauktis. Esame pačiame kelio viduryje, ir toliau turime žengti tiesiai, drąsiai, atsakingai ir su daug daug meilės. Pripildykime tas akimirkas šviesos ir šilumos. Ypač kai už lango speiguotas pūguotas vasaris.

2012 m. vasario 20 d., http://prieraisiojitevyste.lt/node/491