Nuovargio soduose rankoms ilsėtis pabodoTarp puodų, skalbinių, klaviatūros,Tarp sekso, padavimų, aruodo, Juntu, kaip tuštėjame,Kaip brėžias į kaktą žemaitiškos raukšlės,Kaip lūpos sausai susičiaupiaIr trankos per kūnąNesumegztos mintys, Arbatą gurkšnojame,Dailiai užraitom pirštus, apatinius ir šypsnius,Dužus porcelianas ant stalo, Gliaumėjame,Geismo siūlais prie veidrodžiųPrikalam širdis: Joks medžioklis kirviu,Joks žvejas žeberkluNebekirs upės tarp mūsų šlaunų,Nebebraidžios, Nuovargio soduose kaltūnais susiveliam, Pliauškinam piktą liežuvį,Ima šnypšti viryklės, – Staiga išlaisvėjame

Nieko asmeniška. Tik aš ir tu, Viešpat(i)e.

Pokalbyje su ilgamete leidėja, rašytoja, poete, o dabar ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvyte nekart nuskambėjo žodis „atsakomybė“. Kalbėjomės apie kuriančiojo atsakomybę be perteklinės rimties, vidinį imperatyvą kalbėti tylinčiųjų balsais, gyvenimą liudijančią poeziją, norą duoti… „Knygų dula“ – nekart girdėjau jus taip vadinant su aliuzija į jūsų veiklas: ankstesnį darbą leidyklose, privačias konsultacijas autoriams, dulos profesiją. Kaip šiandien, kai atsitraukėte nuo leidybos sferos, žvelgiate į knygą plačiąja prasme?  Iš tikro buvau suabejojusi knygos verte. Tai įvyko gerokai seniau – prieš keliolika metų, po magistro studijų, dirbant dar kitoje leidykloje. Tada susidūriau su tuo, kad daugybė knygų, kurios yra išleidžiamos, dūla sandėliuose ir niekas jų neperka. Gaunamas finansavimas, įsisavinami pinigai…

šventas sakau esi šventasbroli stuburas tiesias į dangųpėdos į molį auksina mano karūnąsaulė voratinkliuos nieko geriau nebūnanors jokio atilsio nieko geriau nebūnadūzgiame bitėmis eina skersai per kūnąšoka priglunda rikteli tiesiamės tįstame sėjamėsjudame tiesiai į mirtį tiek ir užtrukome leiskim kitam užgimti neša karūną saulėsklendžiam voratinkliuos lengva save patirti nors jokio atilsio

kas? mergina, susipažinome vakarėlyje, daugiau nežinau, neklausiaukur? automobilyje, aišku, kad manokada? nu vakare, šventėm savaitgalįsu kuo? su manimi, jau sakiau, kad savo norukas matė? draugai, jo jo, manoką sakė? pati norėjo, dabar skundžiasi kas? šešiolikmetė, bet papai oho, šortai vos dengia užpakalįkur? automobilyje, bliamba, koks kietaskada? vakare, nėra ko valkiotis vėlai po miestąsu kuo? vyras, dvidešimt kelerių, nepasisekė bičuikas matė? liudininkai, kalba tą patįką sakė? babkių nori, vištelė kas? dukrakur? nežinau, lyg ir kažkur už miesto, automobilyjekada? pasakojo, kad prieš kelias savaites, nieko nepastebėjausu kuo? su kažkokiais diedais, kiek kartų sakiau, kad saugotųsikas matė? krūva žmonių, gėda prieš visą miestąką sakė? esu bloga motina, kaip ją išauklėjau kas? dukrakur? priemiesčiuose,…

ꝏ tas, kurį vadinau savo princu,aštrioje vidurdienio saulėjepasirodė besąs lauko pelė šmirinėjo aplinkui, keturiasdešimtiestoks pat kaip penkerių, ieškodamas,kam perduoti savo gyvenimo užduotis ačiū, ne man, – padėkojau kaip jis rėkė, kaip cypė,stebėdamas tolstančiąmano nugarą ꝏ žinai, tave sutikęs, supratau –esu bekiaušis, niekada neužaugsiantis vyras,tėvo išpjautom sėklidėm,nieko negaliu pakeisti raudu ant tilto,lietui skiedžiant įsisenėjusias ašaras kartais laikas ne gydo,o prišaukia mirtį ꝏ tavo krūtys tokios minkštos ir stambios,stebėjosi, tiesdamas rankas į mano kūną jukš, sušukau, čia tau ne turgus! ꝏ – skiriantis skauda lyg pjautų gyvą,pjautų per pusę kai sakau, pjautų gyvą, pjautų per pusę,tai ir turiu mintyje – skauda kūną,fiziškai skauda,skauda labai, – aiškina mano meilė didžioji,niekada netapusi mano, –…

Šviesiausioji Mano Motina,Mergele iki man ateinant,Atleisk man Tavo pradrėkstą tarpkojį,Atleisk nemiegotas naktis,Atleisk, kad nesu Tavo, nesu Tavo, nesu,Šviesiausioji Mano Motina,Mano Krūtų Lelija, Rožine Mano Naktie,Atsisuk į mane, kai kreipiuosi,Kai klykiu iki kūnas pamėlsta,Kai esu alkana, atsisuk į mane,Mane Išsapnavusioji,Didžioji Mano Motina,Užrakinusi man savo Širdį,Neišgirdusi vėjuose kaukiančių mano tylų,Malonės Pilnoji Mano Motina,Tik kitiems esi maloninga,Ištuštėjusi Motina,Noriu nenoriu meldžiuosi,Droviausioji Mano Motina,Laukų ir Kalvų Karaliene,Autostradų Valdove,Tavo kraujas mano kūnu pavirto,Per visas mudvi siejančias linijas,Per visas gryno šilko gijas, per amžius,Per gijas nuo tavo makšties ligi bambos manosios,Iš ten – į mano makšties geldeles,Nuo mano makšties – – – Gimdą plėšo nerimstantis skersvėjis,Gaidžiui nugiedant dangoraižių blykstėmis,Mano kraujas Tavo kūnu pavirsta,Kai pradedi tyliai kvėpuoti,Dukra,Judu link…

molis tarpupirščiais slystavėgėlės baidos tarp kojų ruošiamės žiemai tarkuojame krienus, nagus jis vis negrįžta tamsu vis negrįžta liuobiuosi dar sako, kad sielosbet ten tiktai sieliai už jų užkabintas, keliaujanegrįžta plikina akis nesipildantis sapnas pripratom gyvybėje glaustisšilčiau ką išraudoti –