Kategorija: Mentorystė

Nuovargio soduose rankoms ilsėtis pabodo
Tarp puodų, skalbinių, klaviatūros,
Tarp sekso, padavimų, aruodo,

Juntu, kaip tuštėjame,
Kaip brėžias į kaktą žemaitiškos raukšlės,
Kaip lūpos sausai susičiaupia
Ir trankos per kūną
Nesumegztos mintys,

Arbatą gurkšnojame,
Dailiai užraitom pirštus, apatinius ir šypsnius,
Dužus porcelianas ant stalo,

Gliaumėjame,
Geismo siūlais prie veidrodžių
Prikalam širdis:

Joks medžioklis kirviu,
Joks žvejas žeberklu
Nebekirs upės tarp mūsų šlaunų,
Nebebraidžios,

Nuovargio soduose kaltūnais susiveliam,
Pliauškinam piktą liežuvį,
Ima šnypšti viryklės, –

Staiga išlaisvėjame

dangaus skliautas buvo didesnis nei
galėjau aprėpti

užsimerkiau

kad tik nereikėtų žiūrėti

išsigandau
ką pamatysiu arba ko ne

taip ir likau užsimerkusi

zulinuosi gatvėmis
kaip kalė vizgindama klubais
išmokusi gilių šamaniškų žvilgsnių
išmokusi gudriai tylėti
pagal visus gero pokalbio vedimo kanonus

gebu neurolingvistiškai programuoti
gebu skaisčiai šypsotis per pauzes
o vis tiek zulinuosi miesto gatvėmis
kaip prieš trisdešimt metų

kai pirmąkart –
taip, prašome, šviesos, operatoriai, pritraukiame veidą!, –
praskėčiau kojas ir nusileidau
mokyklos kieme

zulinuosi gatvėmis,
ir zulinuosi

Nieko asmeniška.

Tik aš ir tu, Viešpat(i)e.

Pokalbyje su ilgamete leidėja, rašytoja, poete, o dabar ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvyte nekart nuskambėjo žodis „atsakomybė“. Kalbėjomės apie kuriančiojo atsakomybę be perteklinės rimties, vidinį imperatyvą kalbėti tylinčiųjų balsais, gyvenimą liudijančią poeziją, norą duoti…

„Knygų dula“ – nekart girdėjau jus taip vadinant su aliuzija į jūsų veiklas: ankstesnį darbą leidyklose, privačias konsultacijas autoriams, dulos profesiją. Kaip šiandien, kai atsitraukėte nuo leidybos sferos, žvelgiate į knygą plačiąja prasme? 

Iš tikro buvau suabejojusi knygos verte. Tai įvyko gerokai seniau – prieš keliolika metų, po magistro studijų, dirbant dar kitoje leidykloje. Tada susidūriau su tuo, kad daugybė knygų, kurios yra išleidžiamos, dūla sandėliuose ir niekas jų neperka. Gaunamas finansavimas, įsisavinami pinigai ir po tam tikro laiko tos knygos tiesiog sunaikinamos. Be to, tuo laiku pradėjo atsirasti vis naujų dalijimosi informacija formų: audioknygos, elektroninės knygos. Man kilo daug klausimų: kas iš tiesų yra žmogus, koks jo santykis su pasauliu, visuomene, kultūra, kiek esame jam atsakingi, kas yra kūryba, koks jos tikslas? Tuo metu, augindama vaikus, buvau tyloje ir mąsčiau. Atrodė, reikia stipriai riboti knygų leidybą ir leisti tik tai, kas verta nukertamų medžių ir įdedamų pastangų. Praėjo apie 10 metų ir suvokiau, kad man knyga yra tiesiog vienas iš įrankių skleisti kokią nors labai svarbią žinią ar dalintis su kitais. Jeigu turiu tą žinią, jei kuriu vertę skaitytojui, tai atsiras žmonių, kurie informaciją, emociją, patyrimą priims būtent per knygas – toks jų priėmimo būdas. Tada pasidarė ramu. Nors atsakomybė dėl turinio ir gamtai liko. Budrumą dėl to, kiek tai, ką leidžiame, yra vertinga – nebūtinai tik menine prasme, – išlaikiau. Kūrinys gali būti vertingas turinio, idėjos, įgalinimo, pokyčio prasme (kokį pokytį kuriu pasaulyje?). 

Žinau, jog praeityje turėjote ir skaitymo intoksikacijos laikotarpių. Ką skaitote dabar? Kokie kūriniai įkvepia? 

Tas intoksikacijos laikas taip pat buvo prieš keliolika metų. Vėliau tiesiog atradau būdą, kaip skaityti, kad neapsinuodyčiau. Tuo metu neturėjau atsparumo ar imuniteto. Skaitymui, knygai mano kriterijai visiškai tie patys, kaip ir dirbant su autoriais. Skaitau tai, kas man atrodo prasminga, arba užkabina teksto kokybė. Vėlgi jei tai yra tik žaidimas žodžiu be turinio, neveikia. Turi būti stiprus patyrimas arba gili idėja, svarstymas, klausimo analizė. Galiu atleisti, jei yra stiprus klausimas, bet paprastas, tačiau neprastas tekstas. Taip, tada dingsta pasimėgavimas kalba, bet užtat smegenys veikia! Jei dera abu – ir turinys, ir kalbos malonumas, – tuomet labai gera, skaitydama daug patiriu. Puikiai kalbą valdantiems autoriams galiu atleisti už nesutvarkytą iki galo turinį, kitaip tariant, už tuos kyšančius baltus siūlus, nors matau, kad tiek nedaug trūksta ir būtų puiku. Na, bet čia jau turinio, ar kūrybinio, redaktoriaus stokos Lietuvoje klausimas – keliu jį nuo pat darbo leidybos srityje pradžios, beveik 20 metų. Ir džiaugiuosi, kad pagaliau jis atkeliauja į viešumą, kad rudenį turėsime konferenciją „Reda“.

Ko iš dabartinės perspektyvos linkėtumėte debiutuojantiems autoriams? Kas jums atrodo reikšminga stovint prie naujo kūrinio ištakų?

Esu įsivedusi žodį „atsakomybė“: jausti atsakomybę už tai, ką darau, išlaikant džiaugsmą. Būti atsakingam nereiškia būti labai rimtam, nežaidžiančiam ir susiveržusiam. Atsakomybė man susijusi su aiškumu: ką aš rašau, kodėl rašau, kodėl toks žanras, kodėl šita mintis, kodėl šita leidykla, kodėl ši knyga turi būti išleista dabar, gal dar verta palaukti, redaguoti? Linkėčiau tokio aiškumo ir atsakomybės. Beje, neseniai atlikau pedagogikos praktiką mokykloje, devintokams ir šeštokams vedžiau lietuvių kalbos ir literatūros pamokas. Kalbėjomės apie kūrėjus. Apie menininką, kurio profesija kaip ir visos kitos: keliuosi, dirbu, nelaukiu jokių mūzų. Taip pat apie romantiškąjį genijų, bohemą: skraidžioja mūzos, rašau, kai noriu, atleistina viskas, galiu taškytis be ribų ir būti destruktyvus. Kadaise gana skaudžiai pati nardžiau tarp šių dviejų kraštutinumų. Kol galiausiai priėjau prie išvados, kad pirmiausia esame žmonės. Žmonės su visomis teisėmis, pareigomis, atsakomybėmis. Ir ydomis. Rašytojas man profesija, kaip ir kitos. Galbūt mums reikia savitų įgūdžių, didesnio jautrumo, intymesnio santykio su pasauliu, bet juk ir iš chirurgo tikimės, kad jis nebus išsitaškęs per operaciją… Svarbus tas meistro momentas. Meistras, ar jis būtų poetas, ar chirurgas, improvizuoja laisvai, pasitiki intuicija, bet jau turi sukaupęs tam tikrą patirtį, įvaldęs daugiau nei bazinius gebėjimus. Taip, pagal mano vertybių skalę autorius yra atsakingas skaitytojui, gamtai, pasauliui.

Literatūrologė Audinga Peluritytė jūsų poeziją yra apibūdinusi kaip gyvenimą liudijančią, o ne jį vaizduojančią. Kas jums yra literatūrinė tiesa, apskritai tiesa? 

Galbūt tai labiau ne apskritai tiesa, o tiesa, kaip konkretus žmogus patiria gyvenimą. Labai aiškus mano vidinis imperatyvas: noras įtvirtinti, jog kiekvienas turi savo tiesą. Man svarbu, kad žmogus galėtų savo patyrimą pateikti kaip jam teisingą: jeigu tai patiriu šitaip, tai yra mano tiesa. Literatūrinė tiesa reiškia, jog liudiju tokiu būdu – per literatūrą. Kiekvienas žmogus yra unikalus. Pamenu, kai toks suvokimo „o!“ momentas mane ištiko dar mokykloje. Per fizikos pamoką mokėmės apie optiką ir tai, kad kiekviena akis mato skirtingai. Ir viskas stojo į savo vietas – nėra prasmės ginčytis, kaip matau, vadinu spalvą ar atspalvį. Mes kiekvienas turime savo įvykių versiją apie tai, kas įvyko ar vyksta. Tos pačios šeimos vaikai, tos pačios bendruomenės žmonės gali papasakoti visiškai skirtingas istorijas. Svarbu ne ginčytis, kad esi neteisus, bet susėsti ratu kaip senovinėje gentyje ir pasidalinti savo tiesomis, siekdami suprasti, ką iš to, kas įvyko, galime pasiimti toliau, kas yra geriausia, vertinga. Taip daugmaž galime pradėti suvokti tikrovę ir save, kurti tvirtesnius ryšius, tapti empatiškesni. Pasaulis tampa daugiaspalvis ir daugiabalsis, nebėra priežasties ginčytis. Tai, žinoma, nepanaikina diskusijų. Ir galbūt yra utopija.

Jūsų kūryba išties kūniška, atvira. Kaip manote, kas apskritai yra drąsos pasireiškimas kūryboje?

Nežinau. Esu ne drąsus, o labai drovus žmogus. Gal mokausi būti drąsi. Kūniškumas… kai pradėjau rašyti poeziją, nebuvau tokia kūniška, bandžiau tokia nebūti. Rašiau, kaip reikia rašyti, buvau, kaip reikia būti. Turiu mokyklinių eilėraščių, to laiko ieškojimai klasikiniai: žaidžiau forma, perimdama turinį, „kokio reikia“. Kūniškumas kūryboje stiprėjo su augančiu mano pačios kūno patyrimu. Suvokimu, kad mano tiesa gimsta būtent per kūno potyrius. Fiziniame lygmenyje neturiu jokio kito būdo patirti šį pasaulį – tik per pojūčius, kūną. Tik būdama kūne gyvenu šioje realybėje. Psichologai turbūt pasakytų, kad daugybę metų gyvenau atsiskyrusi nuo savo kūno, disocijavusi: dėl vaikystės, kurią praleidau dar sovietinėje Lietuvoje, patirties, dėl to, kaip buvome mokomi būti – paklusnūs, patogūs, nekeliantys klausimų. Ilgai gyvenau proto plotmėje ir į savo jutimus nekreipiau dėmesio. Buvau išmokusi atsiskirti nuo to, ką jaučiu, pavyzdžiui: jei man šalta, apsimesti, kad nešalta, jei aš alkana, įjungti kažin kokias vidines programas ir nereaguoti į alkį. Kūno atradimas man buvo ilgas procesas, per jį laisvėjau viduje, dėl to kūnas natūraliai kaip tema išeina į mano kūrybą. 

„Eilėraštis, kaip būdas (iš)gyventi; svarbiausia ne vertinti, o priimti“, – tokias mintis išgirdau „Women are Poems“ („Moterys yra eilėraščiai“) knygos kontekste. Suprantu šią knygą-projektą ne tik kaip poetinę erdvę, bet ir erdvę bendrystei, susitikti: su savimi, savo patirtimi, su kitais, su praeities kartomis. Kas jums šiame projekte buvo svarbu? Galbūt projektas turi tęsinį?

Tęstinumas šiuo metu nedidelis. Vyksta vieni kiti skaitymai per metus. Užtat kokie tie skaitymai būna gilūs, kiek tylos, šypsenų ir… ašarų! Galvojant apie „Women are Poems“, išnyra žodžiai „įgalinimas“ ir „susitikimas“. Tai ne tiek siekis išmokyti moteris kurti ar skaityti poeziją, kiek apskritai leidimas kurti, būti taip, kaip jaučiame, sudarant galimybę vienai kitą girdėti, augti tiek, kiek galime augti po vieną ir kartu. Nustebino, kiek daug moterų rašo ir nedrįsta pasidalinti kūryba, save nuvertina. Beje, surengėme neįtikėtinus skaitymus vienoje Vilniaus kavinėje. Dalis žmonių tikslingai atėjo į šį renginį, bet buvo tiesiog sėdėjusių kavinėje. Jie gėrė kavą, nekreipė į mus dėmesio. Atsiprašėme, įspėjome, kad čia vyks skaitymai. O prasidėjus skaitymams visi kavinėje buvę žmonės ne tik liko, bet ir vienu ar kitu metu užsiminė rašantys, išsitraukė eilėraščius ir pradėjo skaityti. Vyresni ir jaunesni, moterys ir vyrai! Kas skaitė iš telefono, kas deklamavo atmintinai, bet tai vyko. Turbūt kiekvienas iš prigimties turime kūrybiškumo ugnelę, tik ji gali būti nugesinta, užgniaužta. 

Neseniai debiutavote kaip vaikų rašytoja. Kokią save atradote vaikų literatūros lauke? Kokius pasaulius ar istorijas norėjosi atskleisti mažajam skaitytojui?

Seniai svajojau parašyti knygą vaikams ir vis dar svajoju parašyti autorinę knygą jiems. Šiuo atveju kartu su rašytoju Mariumi Marcinkevičiumi pirmiausia siekėme sukurti žaismingą, padūkusį, geraširdį personažą, kuris perduotų tam tikras vertybes, bet nebūtų nuobodus. Kurdama mąsčiau apie Astrid Lindgren. Su Mariumi turėjome tokią viziją: aš sudedu savo motiniškumą, jautrumą, jis – savo turimą chuliganizmą, viską išmaišome ir pažiūrime, kas išeis. Vyko įdomus kūrybinis procesas. Buvo svarbu ne tik, ką papasakoti, bet ir kaip tai padaryti, kaip suteikti džiaugsmo skaitytojams. Nuostabu, kad daug kartų iš įvairių žmonių girdėjau, jog „Betė ir skraidanti gimtadienio dovana“ pirma knyga, kurią vaikai perskaitė iki galo, nors iki tol kitų knygų neperskaitydavo – pabosdavo. Knyga patinka tiek berniukams, tiek mergaitėms, skatina skaityti, tad tuo požiūriu, manau, mums pavyko. Prie mūsų prisijungė iliustratorė Lina Itagaki, jos kurtos iliustracijos taip pat atliko labai svarbų vaidmenį knygoje. Kita vertus, bendraautorystė buvo gana sudėtinga. Atsitraukiau. Antrąją knygos dalį greičiausiai rašys vien tik Marius. 

Noriu papildyti: man apskritai labai patinka dirbti su vaikais. Juose  daug stebuklų. Ir iššūkių, žinoma. Jei vaikas nesulaužytas, jis liudija daug teisingų dalykų apie pasaulį. Susiduriu su suaugusiaisiais, kurie ginčija vaiko tiesą. Manau, kuo toliau, tuo labiau mums reikia ne ginčyti ir užginčyti vaiko tiesą, o įsiklausyti ir mokytis iš to, ką jis geba mums pranešti. Labai svarbu pagarba vaikui.

Šį pavasarį oficialiai įsiliejote į Lietuvos rašytojų sąjungos bendruomenę, vasarą tapote ir sąjungos pirmininkės pavaduotoja. Su kokiomis mintimis ir uždaviniais ateinate į naują veiklos sferą?

Su draugais esame svarstę apie įsitraukimą į įvairias sąjungas, apie narystes, priklausymus, sąjungų, institucijų naudą, o gal kaip tik rėmus, stereotipus, nenaudą. Ir per valdybos posėdį stojant į Rašytojų sąjungą sulaukiau klausimo: „Tai kodėl tik dabar?“ Man užtruko. Viena vertus, užtruko surasti argumentų, kodėl turėčiau būti Rašytojų sąjungoje. Kita vertus, buvo ir daugybė darbų, vaikų poreikių. Apie savo narystę pasakysiu paprastai: narystė man reiškia, kad esu pasiruošusi įsiklausyti ir duoti. Yra temų, susijusių su rašytojo vieta ir įvaizdžiu Lietuvoje, kurios jaudina. Tie aspektai susiję tiek su mano darbu leidyboje, tiek su mano, kaip autorės, patirtimi, tiek su mano studijomis, akademine patirtimi. Jos manyje gyvos daug metų. Galbūt galėčiau prie jų prisiliesti tikslingiau, padiskutuoti, paieškoti sprendimų, jei būtų sutarta, kad jų reikia, ir tai padaryti būtent per Lietuvos rašytojų sąjungą. Pavyzdžiui, nueini į knygyną ir ten konsultantai sako: „Jau tik ne lietuvių literatūra. Geriau pirkite užsienio autorių knygas.“ Iš vaikų mokyklose girdime: „Kokios neįdomios lietuviškos knygos! Jų reikia neskaityti. Kaip nebenorim skaityti išvis.“ Mačiau, kur reikia padirbėti. Todėl sulaukusi pasiūlymo tapti LRS pirmininkės pavaduotoja supratau, kad tiesiog privalau bent pabandyti. 

Sakėte, kad bręstate naujam kūriniui. Ką tik kultūrinėje spaudoje išspausdintas jūsų eilėraščių ciklas „Vidudienio kronikos“. Gal tai naujo kūrinio užuomazgos?

„Vidudienio kronikų“ ciklas parašytas panašiai kaip ir „Rožinis“, tik kitas autorės amžius, kiek kitos temos. Pirminis pavadinimas buvo „Rožinis II“. Svarsčiau, jei dar po kokių 10 metų atsirastų „Rožinis III“, gal gimtų atskira knyga, būtų suverti simboliniai moters, žmogaus gyvenimo rožinio karoliukai. Taip neišėjo, tad ciklas tapo „Vidudienio kronikomis“. 2025-aisiais bus pirmosios knygos 10-metis, esu sakiusi, kad galėtų atsirasti nauja knyga, bet nespausiu savęs. Jaučiu poreikį rašyti negrožinę knygą, galbūt publicistinį ar eseistinį kūrinį, bet jis, matyt, dar ieško formos. Vis laukiau, kada vaikai mažiau reikalaus, kada darbų bus mažiau. Suprantu – nebus. Dabar man 42-eji. Esu su klausimais apie mirtį, baigtinumą, kas yra žmogus laike. Rugsėjį išėjau iš darbo leidykloje, tarsi atsidūriau kokone, kuriame vyksta tylus, svarbus vidinis virsmas. Kokia būsiu išėjusi iš to kokono, pačiai smalsu. Seniai netaškau laiko nesvarbiems dalykams, bet galbūt dar labiau susikoncentruosiu ir, tikiuosi, gims knyga. Jeigu galėčiau būti tik rašytoja, manau, būčiau produktyvi kūrėja. Turiu ką papasakoti. Kartais verkdavau ir tebeverkiu dėl savo erdvės nebuvimo, laiko stokos, nuovargio. Fizinę erdvę jau esu išsikovojusi, nors „Betę ir skraidančią gimtadienio dovaną“ dar rašydavau bet kur: spintose, ant lovų, virtuvėje. Dabar turiu savo stalą.

Dirbanti, žinių siekianti daugiavaikė mama, kūrėja… akivaizdu, išbandymų ir klausimų, kaip būti, netrūksta.

Giliai išgyvenu situaciją, kurioje yra XXI a. moteris, kūrėja, mama. Ji tarsi nebėra uždaryta klasikiniame voverės rate: virtuvė, bažnyčia, vaikai. Bet juk tas ratas niekur nedingo! О dar yra karjera, savirealizacija, kasdien kintanti darbo rinka, globalizacijos išbandymai, socialinė atsakomybė… Neslėpsiu, nesamdau namų tvarkytojos, maisto gamintojos, bet kartais pasvajoju – mielai visas dulkes ir puodus patikėčiau žmogui, mėgstančiam tokius darbus, o pati sėsčiau rašyti… Tad vis dėlto Žemaitės laikų rūpesčiai man tebėra aktualūs. Turiu ir kitą poreikį, kurį buvau nustūmusi, bet vėl stipriai pajutau. Anksčiau mečiau doktorantūros studijas, nes reikėjo rinktis, ar grįžti į akademinį gyvenimą, ar rūpintis vaikais, išgyvenimu, pinigais. Žinoma, prioritetas buvo vaikai, uždarbis, išgyvenimas. Ugdausi kitais įmanomais būdais, man reikia, kad smegenys gautų žinių. Neseniai baigiau studijas Lietuvos žurnalistikos centre, šiemet baigiu pedagogikos kvalifikacijos studijas VU. Taigi save išleidau patyrinėti savo žinių alkstančios asmenybės dalies. Supratau, kad ji be galo svarbi, gyvybinga, man įdomi ir apleista. Kaip dar ją integruoti, kad galėčiau nuolat mokytis, augti ir dar kažką kurti? Tai man tebėra mįslė.

Drįsiu pasakyti, kad gyvenimas jums atseikėjo išskirtinių patirčių ir išbandymų, labai stipriai augote, transformavotės. Augimo, savivokos, savistabos motyvas ryškus ir jūsų naujausių eilėraščių cikle „metas mergaitei suaugti“, „škac, mano vidine gelbėtoja“… Kokioje sferoje šiandien jaučiatės auganti labiausiai? 

Visose. Šis procesas nesibaigs. Jei nebeaugtume, ištiktų mirtis. Jaučiuosi auganti ir fiziškai. Juk senėjimo procesas irgi yra augimo procesas: gebėti priimti savo raukšles, jėgų, kūno mažėjimą. Augu ir emociškai: kuo toliau, tuo daugiau atsiranda spalvų, niuansų, kuriuos galiu suvokti. Intelektualiai augu taip pat – man svarbus proto maitinimas. Dvasiškai – irgi. Skiriu savo gyvenimą į keturis lygmenis. Visuose vyksta augimas, kaita. Manau, galima nugyventi gyvenimą neaugant turbūt trimis lygmenimis: emociniu, mentaliniu ir dvasiniu. Na, o kūnas vis tiek keisis. Gali to pokyčio nereflektuoti, bet jis bus. Buvo ir labai sunkių momentų, kai išlipau tik todėl, kad simboliškai vizualizavau, kur esu, kalbėjausi su aštuoniasdešimtmete Vitalija iš ateities. Ji man sakė: „Nieko, judam tolyn. Skauda, sunku, nepatogu, bet judam. Jeigu nori ateiti iki ten, kur esu aš, judėk.“

Kadaise linkėjote ateities kartoms kuo didesnio atvirumo, teigėte: „Kai esi atviras, esi nepažeidžiamas.“ Dėl kokių dalykų vis dar esame užsisklendę, kas tebėra palikta užribiuose ar tabu zonoje? Galbūt tokių tabu zonų jau daug mažiau?

Ir tada, kai tai pasakiau, ir dabar man svarbu pabrėžti tuos pačius dalykus. Atvirumo su socialinių tinklų atsiradimu padaugėjo. Žmonės drįsta kalbėti apie daug dalykų atvirai, bet čia irgi svarbus atsakomybės, nuoširdumo aspektas. Svarbu būti atviram tada, kai iš tikro save reflektuoju ir suprantu, kas manyje vyksta, kai suvokiu, kokia to atvirumo prasmė ir kaina. Tai sąmoningumo, emocinės brandos dalykai. Būdama su devintokais mokykloje stebėjausi, kokie jie brandūs, atviri. Jų atvirumas apskritai yra aukso vertės. Galbūt taip yra ne visose klasėse, bet mačiau giliai neriančių, galinčių gražiai, atvirai kalbėti jaunų žmonių. Man atrodo, pokytis yra įvykęs. Kita vertus, suprantu, kad šitaip yra mano burbule, mano aplinkoje. Šiaip pasaulis, žmonės yra įvairūs, daugiau negu įvairūs – visokie. Kai kur gal dar tik dygsta atvirumo ir nuoširdumo sėklos, kai kur net nedygsta – siaučia prievarta, naikinimas, žeminimas. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Nuoširdumo, būti žmogumi žmogui, priimti savo žmogiškumą su visomis jo ribomis, be spaudimo būti tobulam – šito tikrai vis dar linkėčiau.

Kalbino Živilė Galdikienė – grožinės knygos ir įvairių tekstų autorė, knygų mylėtoja, kasdienybėje labiau mėgstanti prisistatyti kaip rašanti skaitytoja.

2023-08-25

Publikuota https://literaturairmenas.lt/publicistika/vitalija-maksvyte-iturbut-kiekvienas-is-prigimties-turime-kurybiskumo-ugnelei

šventas sakau esi šventas
broli

stuburas tiesias į dangų
pėdos į molį

auksina mano karūną
saulė voratinkliuos

nieko geriau nebūna
nors jokio atilsio

nieko geriau nebūna
dūzgiame bitėmis

eina skersai per kūną
šoka priglunda rikteli

tiesiamės tįstame sėjamės
judame tiesiai į mirtį

tiek ir užtrukome
leiskim kitam užgimti

neša karūną saulė
sklendžiam voratinkliuos

lengva save patirti
nors jokio atilsio

kas? mergina, susipažinome vakarėlyje, daugiau nežinau, neklausiau
kur? automobilyje, aišku, kad mano
kada? nu vakare, šventėm savaitgalį
su kuo? su manimi, jau sakiau, kad savo noru
kas matė? draugai, jo jo, mano
ką sakė? pati norėjo, dabar skundžiasi

kas? šešiolikmetė, bet papai oho, šortai vos dengia užpakalį
kur? automobilyje, bliamba, koks kietas
kada? vakare, nėra ko valkiotis vėlai po miestą
su kuo? vyras, dvidešimt kelerių, nepasisekė bičui
kas matė? liudininkai, kalba tą patį
ką sakė? babkių nori, vištelė

kas? dukra
kur? nežinau, lyg ir kažkur už miesto, automobilyje
kada? pasakojo, kad prieš kelias savaites, nieko nepastebėjau
su kuo? su kažkokiais diedais, kiek kartų sakiau, kad saugotųsi
kas matė? krūva žmonių, gėda prieš visą miestą
ką sakė? esu bloga motina, kaip ją išauklėjau

kas? dukra
kur? priemiesčiuose, jaunystėje esu buvęs toje gatvėje
kada? praėjusį penktadienį, bet ką aš žinau, su lempa nestovėjau
su kuo? kažkokiu bernu, pilnametis, pagaučiau, kiaušius nupjaučiau
kas matė? tai jo draugeliai, kur nepažiūrėsi, kai proga
ką sakė? ot nepasisekė, dukrą iškurvino

kas? aš, ji, mes, jos, buvusios, esančios, turbūt ir dar būsiančios
kur? miškuose, gatvėse, parkuose, lovose, voniose, kavinėse, daržuose, virtuvėse, sandėliuose, gatvėse, laukuose, pamiškėse, sofose, krūmuose, mokyklose, ligoninėse, ofisuose, ant stalų, po stalais, automobiliuose, priekabose, palatose, šiauduose, restoranų tualetuose, karo lauke, namuose
kada? du tūkstančiai dvidešimt antrųjų statistika teigia, kad
Amerikoje kas dvi minutės išprievartaujama moteris, Indijoje
moteris išprievartaujama kas šešiolika minučių, 
bet skaičiai kasmet auga, viena iš šešių Jungtinių Amerikos Valstijų moterų 
yra patyrusi prievartą, tai patvirtina patikimi moksliniai tyrimai,
nors iš tiesų tai gal net keturiasdešimt procentų 
Jungtinių Amerikos Valstijų moterų yra patyrusios 
seksualinį smurtą, daugelis jų buvo nepilnametės arba 
ne vyresnės nei dvidešimt penkerių, nors jei kalbame
apie berniukus, tai irgi skaičiuojama, 
apie dvidešimt procentų Jungtinių Amerikos Valstijų vyriškos lyties piliečių
yra išgyvenę seksualinę prievartą, ir toli gražu ne kalėjimuose, 
dažniausiai dešimties arba dar mažesni, kad ir kaip būtų, tik dvidešimt
procentų, o gal ir mažiau visų prievartos atvejų yra pranešama, tiriama,
tik dalis jų vėliau suklasifikuojami kaip melagingi, taigi čia nėra jokios 
tiesos, visiška faktų, gandų ir skausmo sriuba, kurioje plūduriuoja žinia,
kad šiame nuostabiame pasaulyje tiek daug žmonių vis dar nenulaiko 
savo ginklo, paukštuko, gaiduko, bilio ar džonio, paprasčiau tariant,
varpos, penio, genitalijų, lytinio organo, kiša jį savo sesei ar broliui 
į visas įmanomas angas, du kartus dažniau, jei ta sesė ar brolis yra neįgalus,
taip, Amerikos duomenimis, neįgalieji seksualinę prievartą 
patiria du kartus dažniau, tai vyksta artimoje aplinkoje, 
tai vyksta ligoninėse ir individualių terapijos sesijų metu, o kur dar
kariuomenė, kurioje išprievartavimai kasmet skaičuojami dešimtimis tūkstančių, 
o kur dar skaičiai ligų, vaistų, savižudybių, sunaikintų saviverčių, 
ateičių, noro išnykti, noro dingti nuo žemės paviršiaus, 
maždaug septyniasdešimt moterų Amerikoje nusižudo kasdien
po to, kai patyrė seksualinę prievartą, 
devyniasdešimt penki procentai seksualinę prievartą patyrusių vaikų 
pažinojo juos išnaudojusius žmones,

dvidešimt procentų moterų ir keturi procentai
vyrų Jungtinėje Karalystėje taip pat yra 
patyrę seksualinę prievartą, daugiau nei trisdešimt procentų 
šių moterų prievartą patyrė vaikystėje, trečdalis išprievartautų 
moterų mano, kad jos iš dalies pačios atsakingos už įvykusį prievartos aktą, 
nes flirtavo, 
išprievartavimo bylose nuosprendžiai paskelbiami daug rečiau
nei kitose kriminalinėse bylose, 
tik penki kablelis septyni procento visų JK praneštų seksualinės prievartos atvejų,
penki kablelis septyni procento, baigiasi nuosprendžiais nusikaltėliui, 
tai sena svetimų šalių statistika, būtų ´profesionalu
žinoti, kokie skaičiai Lietuvoje, žinoti, kiek mūsų
skausmas susijęs su pilnatimis, mėnulio fazėmis, 
saulės užtemimais, kultūrinėmis nuostatomis, laukine žmogaus prigimtimi,
instinktais, išsilavinimo stoka arba pertekliumi, kiek ir kaip šiuos skaičius 
koreguoja pornoverslas, virtualusis pasaulis, mūsų pačių nebuvimas 
kūnuose, mūsų pačių nebuvimas, bet 
jei klausi: 
kada? 
atsakau:
kas akimirką
su kuo? sau leidžiu šį klausimą keisti į:
kieno? brolio, tėvo, draugo, sutuoktinio, bendradarbio, vadovo, viršininko, boso, šefo, nusikaltėlio gatvėje, pusbrolio, profesoriaus, draugės draugo, pretendento į partnerius, taksi vairuotojo, dėdės, senelio, klasioko, gydytojo, policininko, prezidento, sūnaus, vyro, žmogaus
kas matė? visi
ką sakė? suko akis šalin, lūpos kietai sučiauptos, arba šypteldavo, arba nusižvengdavo, kad jau ne cielka, arba liepdavo eiti dirbti toliau, arba tęsdavo, kartodavo daugelį kartų, inkšdami, kad juk man tai patinka, arba rėkdavo, kad užmuš, jei prasitarsiu, arba šnabždėdavo mylintys, kaltindavo, kad aš pati juos išprovokavau, arba nieko nesakė, bet apsisukę vėl tyliai darydavo savo, kaip ir kiti

kas? aš
kur? automobilyje
kada? paauglystėje
su kuo? nepažįstamuoju
kas matė? ką čia matyti
ką sakė? o kam nepasitaiko

yra tokia sociobiologinė išprievartavimo teorija, kurią dutūkstantaisiais 
pristatė Randy Thornhill ir Craig T. Palmer, jie sulaukė daug kritikos, 
mat teigė, kad išprievartavimas gali būti evoliuciškai išsivysčiusi 
dauginimosi strategija, kurią vyriškos lyties žmonės pasitelkia, 
norėdami perduoti savo genus, kitaip tariant, 
susilaukti palikuonių, mat moterys renkasi partnerius, 
joms svarbu, kieno genus nešioti, gimdyti, žindyti, skiriant dešimtis 
savo gyvenimo metų, o vyrai laisvi dalinti sėklą į kairę ir dešinę, 
evoliuciškai žiūrint, be jokios atsakomybės, 
tik kad štai kai kurių iš jų moeriškos lyties žmonės nesirenka, 
tenka jas imti jėga, norint į jas įdėti tai, ką įdėti liepia gamta

atsižvelgdami į tai, teigia autoriai,
turėtume padėti vyrams suprasti šį juos valdantį mechanizmą
ir išmokyti  pačius jį valdyti, juk esame ne žąsinai ir ne žuvelės, ne šimpanzės, 
tarp kurių, pasirodo, taip pat egzistuoja seksualinė prievarta

apklausos rodo, trečdalis vyrų, susiklosčius aplinkybėms, imtųsi prievartauti moterį, 
o dar daugiau vyrų turi smurtinių fantazijų,
tyrimai rodo, išprievartautos moterys pastoja dažniau nei po įprastų lytinių santykių,
manoma, kad prievartautojai nesąmoningai nuskaito moterų kūno kalbą ir 
atpažįsta jas vaisingiausiu laikotarpiu, 
o ir pačios moterys toje vaisingumo ciklo fazėje elgiasi mažiau atsargiai

esame įpratę galvoti, kad vyrai žagina norėdami dominuoti 
ir visai pametėme iš akių iki primityvumo paprastą tiesą, kad 
juos gali veikti instinktas, išjungiantis blaivų protą ir socialinius tabu,
nors tai nepateisinimas

neturim jokio supratimo, kaip gyventi su žvėrimis savo viduje ir išorėje, 
žvėrimis, kurie nori daugintis, veistis bet kokia kaina

teorija, kaip minėjau, sulaukė daug kritikos, 
joje pradingsta visi išprievartauti vaikai, vyresnio amžiaus moterys, nuužudytos moterys, berniukai ir vyrai, kurie iš principo negali pastoti, 
joje pradingsta žinia, kad esame daugiau nei genų varomas mėsos mechanizmas

vis dėlto, kažkas joje ima ryškėti, 
spaudimas suprasti, kaip veikia gyvenimas, 
kaip veikia žvėries žmogaus kūnas, 
kaip veikiame mes, nes –
skauda, kiek ilgai dar leisime šitaip skaudėti

nes tai –
ne žaidimas

ꝏ

tas, kurį vadinau savo princu,
aštrioje vidurdienio saulėje
pasirodė besąs lauko pelė

šmirinėjo aplinkui, keturiasdešimties
toks pat kaip penkerių, ieškodamas,
kam perduoti savo gyvenimo užduotis

ačiū, ne man, – padėkojau

kaip jis rėkė, kaip cypė,
stebėdamas tolstančią
mano nugarą

ꝏ

žinai, tave sutikęs, supratau –
esu bekiaušis, niekada neužaugsiantis vyras,
tėvo išpjautom sėklidėm,
nieko negaliu pakeisti

raudu ant tilto,
lietui skiedžiant įsisenėjusias ašaras

kartais laikas ne gydo,
o prišaukia mirtį

ꝏ

tavo krūtys tokios minkštos ir stambios,
stebėjosi, tiesdamas rankas į mano kūną

jukš, sušukau, čia tau ne turgus!

ꝏ

– skiriantis skauda lyg pjautų gyvą,
pjautų per pusę

kai sakau, pjautų gyvą, pjautų per pusę,
tai ir turiu mintyje – skauda kūną,
fiziškai skauda,
skauda labai, – aiškina mano meilė didžioji,
niekada netapusi mano, –

bet kitaip siela mirtų,
girdi, siela mirtų!

kartais atrodo, kad ji jau
yra mirusi

o gal dar tik bunda?

ꝏ

tinderėli, tinderėli,
kas pasaulyje gražiausia?

ꝏ

žinai, mano buvusioji buvo visiška karvė,
jai nė kiek nerūpėjo, kaip aš jaučiausi,
kas mane domina,
žinai, daug keliavau,
buvau Austrijoje, Vienoj buvau,
paskui grįžau per Varšuvą,
galvojau, gyvensiu pas tėvus,
bet, žinai, sostinė turi savo, kaip čia pasakius,
žavesio, tai grįžau, nu dar ir sūnus,
žinai, auga, kaip čia be tėvo,
žinai, be tėvo tai jam būtų sunku,
kai mano buvusioji tokia karvė,
mokėk jai alimentus, dirbk, matai, kažkas vis netinka,
tai aš dėl sūnaus, ne dėl jos,
seniai esu vegetaras,
taip, daug visko mačiau, pasaulio mačiau,
medituoju, žinoma, turiu savo verslą, eko,
auginu gėles, galima į salotas arba ant palangės,
sakai, kaip parduodu, nu, turiu klientų feisbuke,
bet mokesčiai dideli, tai stengiuos apeiti,
žinai, ta valstybė, koks dar karas,
galvoju, tu tokia visai nieko,al norėtum šįvakar atlėkti, kodėl ne,
nu juk paprasta, pasiimi boltą ir atvarai, vyno
pakeliui prigriebsi, kaip tai ne, makaronų išvirsiu,
pabūsim, žinai, kaip tai ne, bliamba, pačios lendat,
paskui nenorit, karvė tu, visai kaip mano buvusioji

ꝏ

labas rytas, sveikinuosi, radau praleistą skambutį,
labas, sako, ką tik mačiau tave per teliką,
blyn, galvoju, kokia moteris, ėmiau ir susiradau
tavo numerį internete, vakar grįžau iš norgės,
atostogos, dviem savaitėm, galvoju, gal norėtum
susitikti, kaip tik turiu laiko savaitgalį
arba penktadienį ryte

ačiū, jau užimta, – šypsausi,
drąsa man patinka

ꝏ

man gaila,
kad tu pasirodei nesąs
mano karalius

ꝏ

kartais bučiuoju moteris
sapnuose
arba būna iš tikro

paskui būtinai nusiperku
jų kvapo kvepalus

nieko daugiau,
mano mielos,
Fließende Sexualität ist
keine sexuelle Orientierung,
šnabdžda vaikystės draugė,
pasakodama, kaip ji kartais
irgi bučiuoja moteris
darbe arba po darbo
Vokietijoje

kas tada yra mūsų seksualumas,
gręžiuosi į save, gręžiuosi
iki suprantu:

gyvybė

ꝏ

smelkiuos į jo odą, pakvipusią persijos skoniais,
rožių vanduo burnoje ir ant lūpų,
dalyvaujame kelių dienų seminare, kur trinamos ribos
tarp atsiminimų ir realybės, vaizduotės ir pasirinkimų,
žaidžiame smegenimis, verkiame, dainuojame, šokame,
jis žiūri į mane, ir aš žinau, kad jei yra reinkarnacija,
tai mes jau buvome, o jei jos nėra, tai jis tiesiog arti manęs

mus skiria kalba, vandenynai, kultūros, aš negalėčiau į rytus,
jis negalėtų į šiaurę, mus skiria mano vaikai ir jo moterys,
ir tas neaprėpiamas skausmas, kurį regiu jo akyse

tardami sudie apsikabiname, delnuose lieka
nuotrauka, nieko kaip ir neįvyko, tik akimirką
susiliejo žvaigždės, tik lūpos prie smilkinio,
sufijai šokio sūkuryje, kartodami viešpaties vardą, kuris
kažkokiu stebuklingu būdu yra ir mūsų
žiūriu į jo nuotrauką, jos antroje pusėje išrašytas
jo vardas pagal tėvo ir motinos linijas,
gimimo vieta ir metai,
juodas baltas pasaulis

stovi saulės atokaitoje, kaitra iš viršaus ir nuo
margo marmuro vartų, jo mažutė varpa
išstatyta prieš fotoaparatą kaip giminės pasidižiavimas,
pirmojo ir vienintelio sūnaus atitiktis reikalavimams

nuo tos vasaros visas rožių vanduo man regis
atmieštas krauju –

berniukų krauju,
vyrų krauju,
žmogaus krauju,
mano meile

ꝏ

paskutinį kartą išprievartavau pati save,
sugulusi su vyru, kurio niekada nemylėjau,
tiesiog norėjau patirti, ar ir man galioja sekso rojus,
tokio paprasto, gal net primityvaus pasidulkinimo,
biologinio poreikio patenkinimo, gyvūniško instinkto,
kai nori, tiesiog nori, labai

tysojau po juo, bandydama nepasprukti,
atlikdama eksperimentą, tyrinėdama,
kur mano ribos ir kiek gali vyras, jei aš iš tiesų
nesu su juo, jei esu tik kūnas, kurį naudojame
ir jis, ir aš, kuris tam tikra prasme mus abu naudoja

kai pradėjau pažint save, ciklą, keliauti per menstruacijų
duobes, ovuliacijų pilnatis, nirti į tik man priklausančių orgazmų gelmes,
kopti į jų viršūnes, kai pradėjau klausti,
iš ko po galais susideda tai, ką vadiname meile,
vaikščioti po lyties teritoriją
it pantera uostinėdama žemę, uodega brėždama kūno žemėlapius,
jausdama drėgmę, garsą, kvapus,
galiausiai priėjau vartus, už kurių plytėjo tai,
kur galima eiti tik dviese

pasirinkau jį atidžiai, tysodama po juo
jau nebuvau auka, tai aš pati, aš pati save –
norėdama pažinti, tampu malonumo šalinis jam,
štai aš, savęs pažinimo mokslų daktarė, vadovaujanti šiai tyrimų laboratorijai
ir šiam konkrečiam tyrimui, ponia ar panelė laboratorijos vedėja,
vienam iš eksperimento dalyvių nežinant, kad jis paviestas ne tik į lovą,
bet ir ant petri lėkštelės, po
smalsia mano mikroskopo akimi

liečiamas kūnas atgyja, rangosi, klubai pakelia dubenį,
stebimoji leidžia garsus, odos temperatūra kinta,
bet –

po visko lieka tik petri
lėkštelė,
su dviem ant jos
išsipleikusiais gyviais,

po visko –
kokia tuštuma, koks spengiantis nuskausmintos širdies dangus

tai buvo paskutinis kartas, kai patyriau seksualinę prievartą

kartais klausiu savęs: ar jis ją irgi patyrė?

ꝏ

lyg iš niekur nieko pasirodė skype
rašo: vilnius gražus miestas

kaip tik esu polaisvė,
skype tai skype, atrodo
nepavojinga

rašo, esu vaikų gydytojas,
atlikau praktiką jūsų santariškėse,
tokios didelės klinikos
už miesto

prieš porą metų, turbūt
nepasikeitė

žinai?

aišku, žinau, su vaikais ten
būnam bent kartą per pusmetį,
galėčiau atrašyti, bet susilaikau

sakosi esąs andrė, o gal pjeras,
jo vardu netikiu, labiau tais xxxais,
kurie lydi tą vardą,
nors man ir labai malonios
jo kasdien siunčiamos gėlės,
rožės, tulpės, virtualios kaip ir komplimentai,
nuo kurių šypsausi šypsausi šypsausi
sukdamasi tarp indų, skalbinių, prekybcentrių

rašo, kokia tu turtinga, augini tris vaikus,
tu tokia turtinga, tai didžiausia laimė,
čia tiek daug porų niekada
niekada nesulaukia
vaiko

vis primena būtinai ir man, ir vaikams kasdien
gerti vitamino Dė –
nes jums, šiauriečiams, jo labai stinga

gundo mane girdamas,
klausdamas, kaip man sekasi,
neįkyriai pabelsdamas į telefono ekraną

atsako į klausimus,
neišsisukinėdamas,
nežinau, ar meluoja

savaitgalį traukiniu važiavau pas tėvus,
mėgstu picą, su mergina išsiskyrėme
po ten n kažkiek metų,
išseko ugnis, pavargome

tariuosi su juo vaikų sveikatos klausimais,
rašau jam, kai liūdna,
pamatęs mane feisbuko tv,
prisiduoda nesupratęs nė žodžio, bet –
tavo kūno kalba įtikina,
eteryje atrodai graži

klausiu, ar visi prancūzai yra komplimentų
meistrai, dirbantys nuotoliu

atsako: merginti yra užkoduota
mano genuose

kitaip nemoku –
man skirta jus šildyti, kol atsivérsit,
kol pačios pamatysite savo grožį,
kūnų, krūtų, išsiplėtusių vyzdžių,
esat kaip žiedlapiai
viešpaties dievo rankose,
gimiau jums patarnauti

žiūriu ilgai į akis, na, žinai, toks
gilus būna žvilgsnis, kai
priprantant, kviečiu
kavos, vakarienės,
paliečiu ranką, riešą, geriausia riešą,
neskubu, lydžiu namo ir

vėl kviečiu
kavos, vakarienės,
abu žinome, koks tai žaidimas,
mano gilus žvilgsnis, tavo drėgnos akys,
man malonu, kai tau gera

ištryniau jį su visu skypu

ką būtume veikę,
tokie skirtingi

ꝏ

nesuprantu, kaip kiti nemėgsta keturiasdešimtmečių –
juk pats gėris, mylitės drąsiai ir yra apie ką pakalbėti

atvažiuosiu tavęs aštuntą, kai tik baigsiu darbą,
tavo toks gilus balsas, jaučiu, esi brandi
kaip senas vynas

beje, ką manai apie svingerius?

žiūrėk, gerą valandą kalbamės,
su tavimi įdomu, gal gali paaiškinti,
kodėl jūs, moterys, dėvite tą baisų daiktą,
kurį vadinate pėdkelnėmis?

vedęs niekada nebuvau, žinai, buvo viena,
žuvo prieš dvidešimt metų

nepatogu sakyti, bet iš tiesų tai
neatvažiuosiu, iš tiesų negaliu,
vairuoti, negaliu

taip, gėriau, kas vakarą atsipalaiduoju

ar galėčiau tau rytoj vėl paskambinti?
tavo toks geras balsas

ꝏ

dienai judant link popietės,
suprantu, kad
įsimyliu nepažįstamus žmones,
kad esu pasakų ir meilės romanų vergė,
kad nuo vaikystės puolu į bet kokią galimybę
kaip į vienintelę,
suprantu, kad nieko
apie save nesuprantu

ką, mieloji, metas atsiimti vadžias,
metas išvysti, kad nėra čia karietos
nei arklio, vien tik pakinktai,
į kuriuos nežinia kelinta kartà esi įsipainiojusi,
metas mesti vadžias,
metas stotis ant žemės
ir eit savo kojomis,
metas mokytis rėžt savo ne
ir brangint savo taip,
metas atskirti meilę nuo alkio,
suprast alkio priežastį,
metas mergaitei suaugti,
metas išbūti, kas yra meilė,
nuo ko ji prasideda ir kaip gali baigtis,
metas suprasti, kas tu pati,
kai ne filmai, ne pokalbiai, knygos,
ne gelbėjimas ir ne draugai, ne oras ir mūzos,
ne drugeliai pilve, ne sielos pusė antroji,
ne vedinė moteris ir ne nuolankioji,
metas trypt kojomis, metas dainuoti,
metas keiktis, melstis, dėkoti,
įsteigti savo bažnyčią ir savo mišias,
metas padegti, sprogdinti, išmesti,
metas naikinti, palaidoti ir vėl susikurti

staiga suprantu, kad jau –
suprantu

keliaujam toliau

ꝏ

sėdėjo priešais šiek tiek sutrikęs,
matyti, įpratęs prie dėmesio,
bet sceną jau traukia žalėsiai

priminė rudenį gautą juodosios lelijos žiedą
aitriai užpildė namus,
prabusdavau naktimis,
nerami, smelkėsi į sukneles, plaukus, odą

kol žiedlapių krašteliai
ėmė blukti, sluoksniuotis,
grimzti į juodąsias nebūties skyles

pasilenkiau ir ilgai uodžiau

paskui kelias dienas stebėjau,
kaip miršta, vis labiau,
protas kuždėjo, kad jau tada,
atneštas dovanų,
buvo miręs

jaučiausi lyg dalyvaučiau
pačiose tikriausiose gyvybės
išlydėjimo apeigose

įpakuotas į prabangų kostiumą,
prabangų laikrodį,
prabangų automobilį,
jis buvo kaip juodoji lelija ant mano stalo

per aitrus,
per aiškus buvo kvapas
ir abu žinojome,
ką jis reiškia

ꝏ

tau juk patinka muzika? –
įjungė spotifajų, nuėjęs į tualetą nusiplovė rankas,
grįžęs atsagstė suknelės sagas,
apkabino, greitas jaunas kūnas judėjo ritmingai,
pauzė, žvilgsnis į ekraną ir –
gal varom į makdaką?

kai draugė sako, kad renkasi jaunesnius,
žinau, kad man užteko paragauti

ꝏ

būsiu tavo meškinas

būsi, būsi, jau ilgai keliavau,
jau norėčiau patikėti,
kad šį kartą mano

nemėgstu kalbėti, atleisk, esu tylos žmogus

geriausia tai sodyboje, kur nieko nėra,
tik gamta ir aš, dar mano šuo,
nori, atsiųsiu nuotrauką?

mėgstu drožinėti medį, va, žiūrėk,
kokį lokį išdrožiau,
gal savaitgalį nusivešiu,
jei norėsi ir jei tėvų sveikata leis

o kiek tėvams metų, klausiu,
jau žinodama, kad joks jis ne mano
septymkažkeli, negaliu jų palikti,
ypač mamos,
ji taip meiliai mane augino

ekrane patalynė,
kokioje aš miegodavau tūkstantis devyni šimtai
devymkažkelintaisiais,
mane tarsi be priežasties supykina

būtų buvęs geras meškinas,
tik tos fucking motinos krakmolytais žiurstais,
kotletais vietoj krūtų ir
smulkiomis gėlytėmis išmargintais patalėliais,
tos fucking motinos,
tarp kurių jokiu būdu negaliu leisti
sau atsidurti

škac nuo manęs, katyti,
škac nuo manęs, žilas vaike,
škac, patalų gėlytės vakarais drėkinanti sėkla,
škac, mano vidinė gelbėtoja
savęs pačios gelbėti, nevykėlius paliekant
nevykėliams, aveles jų ganytojams,
škac, mieloji, gyventi gyvenimo!

ꝏ

tu toke visai nieko Vitule
gal nori but mano zmonike

pasiperša mesendžeryje nepažįstamasis,
turiu iš ko juoktis

ꝏ

esu jau visai arti finišo tiesiosios,
pilna, gyvybinga, sukuosi rytais šokio
žingsniu po virtuvę, ruošdama sau pusryčius,
liesdama savo pečius, pilvą, krūtis,
man patinka būti kūne, man patinka būti,
patinka, kaip jaučiuos savyje, kaip save prausiu,
rengiu, maitinu ir šukuoju, kaip vedu save pasivaikščioti ir
migdau, esu savo pačios augintinis, glostau kailiuką,
stebiu žvilgančias akis veidrodyje –
labas rytas, mieloji, taip, štai aš, taip, štai tu,
pajuntu, kad nėra didesnės meilės,
labas rytas, mieloji, linkiu tau geros dienos, labanakt,
mano meile, kad gerai pailsėtum, esu tavimi,
esu ir būsiu iki paskutiniosios, tai vienintelė amžina mano santuoka,
sakau sau, žvelgdama į sidabro žiedą kitoje pasaulio pusėje,
papuoštą deimantais ir šventuoju maorių akmeniu, apeinu
kaip katė, lyžteliu lūpas, pasimatuoju, grįžtu,
taip, tariu, nerdama žiedą ant dešiniosios bevardžio,
taip, tariu, tik mirtis mus išskirs, o dabar dar gyvensim,
esu su tavimi, esu tavimi, esu ir būsiu, kaip saldu,
kaip gera, kai nieko daugiau nebereikia laukti, ąsočiai
užpildyti, ekranai nemirga dažniais vienatvės, kaip gera,
kai viskas, ko ilgiuosi, tėra lengvas miegas po tąsios ir sočios dienos,
dabar jau galiu kviesti kitą prie stalo:

ateik, noriu tave sutikti, nebesu alkana,
perku pagalvę, guldau šalia savosios,
džiaugiuosi, kad greitai būsi šalia manęs,
nors dar nežinau tavo vardo,
mano guolis jau jaučia tavo šilumą,
pildama arbatą, žinau, kuris iš puodelių yra tavo,
žinau, kur statysi batus ir kaip mudu keliausime,
žinau, kad esi prisipildęs ir mano
sapnai tavęs neišgąsdins –
nieko tokio, ištarsi, mudu tokie maži, vieni iš daugelio gyvių
šitoje žemėje, paprasti kaip dulkės,
smėlis, grybai, bakterijos, nieko tokio, mudu
čia tik trumpam, nesigrauškim dėl niekų,
žiūrėk: dar truputis iki finišo,

dar truputis – kaip tik tiek,
kiek užteks mudviejų džiaugsmui – – –

2015–2022

Ciklas skelbtas kultūros mėnraštyje METAI, 2023 Nr. 4.

Šviesiausioji Mano Motina,
Mergele iki man ateinant,
Atleisk man Tavo pradrėkstą tarpkojį,
Atleisk nemiegotas naktis,
Atleisk, kad nesu Tavo, nesu Tavo, nesu,
Šviesiausioji Mano Motina,
Mano Krūtų Lelija, Rožine Mano Naktie,
Atsisuk į mane, kai kreipiuosi,
Kai klykiu iki kūnas pamėlsta,
Kai esu alkana, atsisuk į mane,
Mane Išsapnavusioji,
Didžioji Mano Motina,
Užrakinusi man savo Širdį,
Neišgirdusi vėjuose kaukiančių mano tylų,
Malonės Pilnoji Mano Motina,
Tik kitiems esi maloninga,
Ištuštėjusi Motina,
Noriu nenoriu meldžiuosi,
Droviausioji Mano Motina,
Laukų ir Kalvų Karaliene,
Autostradų Valdove,
Tavo kraujas mano kūnu pavirto,
Per visas mudvi siejančias linijas,
Per visas gryno šilko gijas, per amžius,
Per gijas nuo tavo makšties ligi bambos manosios,
Iš ten – į mano makšties geldeles,
Nuo mano makšties – – –

Gimdą plėšo nerimstantis skersvėjis,
Gaidžiui nugiedant dangoraižių blykstėmis,
Mano kraujas Tavo kūnu pavirsta,
Kai pradedi tyliai kvėpuoti,
Dukra,
Judu link Tavęs,
Rankos minkštėja,
Dabar savo Karūną neriu,
Savo lopau,
Baltoji Nakties Motina,
Šviesos ir Tamsos Karalienė,
Šviesiausioji

molis tarpupirščiais slysta
vėgėlės baidos tarp kojų

ruošiamės žiemai

tarkuojame krienus, nagus

jis vis negrįžta

tamsu

vis negrįžta

liuobiuosi

dar sako, kad sielos
bet ten tiktai sieliai

už jų užkabintas, keliauja
negrįžta

plikina akis nesipildantis sapnas

pripratom gyvybėje glaustis
šilčiau

ką išraudoti –