kas? mergina, susipažinome vakarėlyje, daugiau nežinau, neklausiaukur? automobilyje, aišku, kad manokada? nu vakare, šventėm savaitgalįsu kuo? su manimi, jau sakiau, kad savo norukas matė? draugai, jo jo, manoką sakė? pati norėjo, dabar skundžiasi kas? šešiolikmetė, bet papai oho, šortai vos dengia užpakalįkur? automobilyje, bliamba, koks kietaskada? vakare, nėra ko valkiotis vėlai po miestąsu kuo? vyras, dvidešimt kelerių, nepasisekė bičuikas matė? liudininkai, kalba tą patįką sakė? babkių nori, vištelė kas? dukrakur? nežinau, lyg ir kažkur už miesto, automobilyjekada? pasakojo, kad prieš kelias savaites, nieko nepastebėjausu kuo? su kažkokiais diedais, kiek kartų sakiau, kad saugotųsikas matė? krūva žmonių, gėda prieš visą miestąką sakė? esu bloga motina, kaip ją išauklėjau kas? dukrakur? priemiesčiuose,…

ꝏ tas, kurį vadinau savo princu,aštrioje vidurdienio saulėjepasirodė besąs lauko pelė šmirinėjo aplinkui, keturiasdešimtiestoks pat kaip penkerių, ieškodamas,kam perduoti savo gyvenimo užduotis ačiū, ne man, – padėkojau kaip jis rėkė, kaip cypė,stebėdamas tolstančiąmano nugarą ꝏ žinai, tave sutikęs, supratau –esu bekiaušis, niekada neužaugsiantis vyras,tėvo išpjautom sėklidėm,nieko negaliu pakeisti raudu ant tilto,lietui skiedžiant įsisenėjusias ašaras kartais laikas ne gydo,o prišaukia mirtį ꝏ tavo krūtys tokios minkštos ir stambios,stebėjosi, tiesdamas rankas į mano kūną jukš, sušukau, čia tau ne turgus! ꝏ – skiriantis skauda lyg pjautų gyvą,pjautų per pusę kai sakau, pjautų gyvą, pjautų per pusę,tai ir turiu mintyje – skauda kūną,fiziškai skauda,skauda labai, – aiškina mano meilė didžioji,niekada netapusi mano, –…

Šviesiausioji Mano Motina,Mergele iki man ateinant,Atleisk man Tavo pradrėkstą tarpkojį,Atleisk nemiegotas naktis,Atleisk, kad nesu Tavo, nesu Tavo, nesu,Šviesiausioji Mano Motina,Mano Krūtų Lelija, Rožine Mano Naktie,Atsisuk į mane, kai kreipiuosi,Kai klykiu iki kūnas pamėlsta,Kai esu alkana, atsisuk į mane,Mane Išsapnavusioji,Didžioji Mano Motina,Užrakinusi man savo Širdį,Neišgirdusi vėjuose kaukiančių mano tylų,Malonės Pilnoji Mano Motina,Tik kitiems esi maloninga,Ištuštėjusi Motina,Noriu nenoriu meldžiuosi,Droviausioji Mano Motina,Laukų ir Kalvų Karaliene,Autostradų Valdove,Tavo kraujas mano kūnu pavirto,Per visas mudvi siejančias linijas,Per visas gryno šilko gijas, per amžius,Per gijas nuo tavo makšties ligi bambos manosios,Iš ten – į mano makšties geldeles,Nuo mano makšties – – – Gimdą plėšo nerimstantis skersvėjis,Gaidžiui nugiedant dangoraižių blykstėmis,Mano kraujas Tavo kūnu pavirsta,Kai pradedi tyliai kvėpuoti,Dukra,Judu link…

molis tarpupirščiais slystavėgėlės baidos tarp kojų ruošiamės žiemai tarkuojame krienus, nagus jis vis negrįžta tamsu vis negrįžta liuobiuosi dar sako, kad sielosbet ten tiktai sieliai už jų užkabintas, keliaujanegrįžta plikina akis nesipildantis sapnas pripratom gyvybėje glaustisšilčiau ką išraudoti –

Apie nėštumo nutraukimą jau esu rašiusi ir kalbėjusi ne kartą. Pati sau nuolat primenu savo įsivestą trijų P taisyklę – TAIP trims P: tai Priėmimas, Palaikymas, Pagalba. Ir NE kitoms trims P: tai Patarimai, Priekaištai, Pamokslai. Šįkart LRT eteryje kalbame su Krizinio nėštumo centro vadove Zita Tomiliniene. Nors laida vadinasi VIENAS PRIEŠ VIENĄ, man labiau norisi akcentuoti ne PRIEŠ, bet UŽ – kiekvieną žmogų su visais jo gyvenimo vingiais. Kaip sako senoji indėnų išmintis: nekalbėk už žmogų, nenuėjęs bent šimto mylių su jo mokasinais.

Žinai, kad kelio pabaiga –Nieko daugiau nėra Nei veidų, nei žodžių, Už kurių galėtum pasislėpti,Nei durų, Kurias galėtum užtrenkti Nebesugrąžinamas laikas,Kurį išvaistei,Nei kitiems, nei sau,Niekam Kai geriau pagalvoji,Tiek ir tebuvo, tos kelios akimirkos, Kai tikėjai Vaiko delnas tavo delne –Ir akys sudrėksta Mylimosios lūpos prie skruosto –vis dar gali jausti jos kvapą Benamių prieglaudos skiriasiLietuvoje ir Danijoje Esi laisvas, kur būti,Bet, o dangau, koks nelaisvas Ji klausia, koks tavo vardas,Kur tavo namai, kur tavo artimieji,Iš kur tu esi, kas esi patsIr neturi žodžių tam apsakyti,Nereikia Geriau tylėti,Nes už tavęs, su tavimi jau nieko nėra Tavieji jau iškeliavo,Tragiškai žuvo,Paskendo stiklinėse, stikliukuose,Flakonuose, gaisruose,Statybų duobėse, upių dugnuose O juk tikėjo, kad skris Tegul niekas nežino, niekas…

Stoviu ant tilto tarp dviejų kalnų, dainuoju,Žodžiai manyje jau seniai, kartojami monotoniškai,Širdies nebežadina,Dar iš tų laikų, kai buvau maža, Sėdėdavau močiutei ant kelių,Vaikeli, padainuokim, sakydavo,Ir dainuodavom, išmokau klausydama, išmokau pritardama, Niekad neklausiau savęs, ar man šitaip patinka,Kaip ir išmokau plaukus skleisti per pusę,Kas mėnesį patrumpinti kirpčiukus,Pėdas sukišti į aukštakulnius,Neklausdavau savęs, kartodavau vis tų pačių dainų žodžius,Tikėdama, kad tai aš pati dainuoju,Kol vieną kartą paklausei:O kuri tau labiausiai patinka?Kas kuri? – sutrikau, –Kuri – daina, suknelė, šukuosena, Kuris – metų laikas, patiekalas, šokis,Kurie – žmonės, įvykiai, pasakojimai?Nežinau, – atsakiau tyliai,Vos pati save išgirdau, –Nežinau, niekad neklausiau, o ir manęs – neklausė,Valgiau tai, kas yra, klausiau to, ką girdėjau,Šokau tai, ką visi, buvau su…

Jėzus irgi buvo kūdikisKai žiūriu į sūnaus pėdasUodžiu saldų pieno kvapą nuo jo odosEsu motina kaip ir ji 2020 04 26-2020 10 13