• Gyvenimo citrinos

    Pokalbis LRT laidoje GYVENIMO CITRINOS su Lavija Šurnaite apie mano kelionę skyrybų link, toksiškus santykius, kaip jie formuojasi ir kaip iš jų išsivaduoti, apie sveikimą ir iššūkius keliaujant jo link. Lauksiu jūsų klausimų ir komentarų čia, mano FB ir elektroniniu paštu!

  • „Mėnulio dienos“ susitikimai mamoms ir dukroms

    Jūsų dukrai 9–12 metų? Laukiate jos pirmųjų mėnesinių, bet taip ir neišdrįstate su ja pradėti apie tai kalbėtis? O gal jūsų pačios pirmoji patirtis buvo skausminga ir nemaloni, todėl net neįsivaizduojate, kaip pradėti? O gal vienos klasės mergaičių mamos nori sukurti šventę savo bręstančioms dukroms? Arba ieškote dovanos krikštaduktei? Kad ir kaip būtų, šis pasiūlymas – tai ypatinga dovana visoms mamoms ir dukroms! Skaityti daugiau

  • verta yra ir teisinga

    verta yra ir teisingamatyti pasaulį koks jis yra nepastovus nepatikimas kintantisplyšta į visas puses skaidosi ritasipats nuo savęskurdamas amžinybės iliuziją mama nėra jokio dievoteigia mano vaikasjo akyse vis dar šviečia viltiskad yrakad bus kas išgelbėskad tie nuo vandenynų atsiplėšęledynai dar neužpils jomažo gyvenimo mama aš dar norėčiau pabūtijuk supranti man dar galėtų būti tiek laikosako kitas mano vaikaso aš negaliu negaliunieko daugiau žadėtinei yra ir aš sakau mano vaikeir aš dar norėčiau pabūtišioje žemėjesu jumissu skalbinių jausmu ant rankųodos šiluma pakirdus iš miego verta yra ir teisinga matytipasaulį tokįkoks jis yra net jei nematomenet jei esame ribojami savo penkiųar kiek ten jų būtų jutimųnet jei skauda taiplyg po akimirką nirtum…

  • Atakusi

    į bekraštę visatą suplyšta istorijoseik už jų eik už jų girdžiu ragina balsaseik už tos sukurtos netikros teritorijoseik kur žvilgsnis kur žodis – nors alsas nors nuovargis būti su kitu intensyviainors akys ir rankos sunkiau daug už sakinįbet juk esam ne raidės o giedantys gyviaijuk užmuštum iš karto pataikęs su akmeniu esam gyviai – smulkutis paviršiaus motyvaskraujas liejasi gimdant pargriuvus ar šaudanteik į širdį į žvilgsnį į šokį į judesį – gyvaskol esu kol esi kol yra tyloje tebeaudžiamas eik už to kas iš proto iš pykčio už kaukiųkas iš noro iškilt aukščiau žemės ir dulkiųtavo dievas ir deivės mano įsčiose kaukiasavimi galiu tapt tik save nuo savęs nusipurčiusi žodžiai…

  • baltos raudonos

    Tetai Bronelei ir jos laiko Saleziečių vienuolynui kai eidavom į koplyčią,apeidavom ir tvenkiniusgulbių prisėtus vienuoliai juos buvo apsodinę rožėmisbaltos raudonos nors skinti neleisdavo –kaip ir riešutauti varydavo botagu rykštėmis vienuolyno varpas mušdavo šeštą aštuntą dvyliktą su juo skaičiavau metus kai užėjo karasspygliai suraižė mūsų sielaskerzavai ištrypė gėlių darželiusmūsų darželiusbaltus raudonus rožių žiedlapiai smigo į mūsų skruostuskrūtines širdis krūtisšlaunis blauzdas padussuknelių palankus tekėjo iš kūno kraujukurio nelaukėm juos guldė palei tvoraspalei tvorasaikštėse palei bažnyčias tylėk vaikeli vaike tylėkneliko dievo baltos raudonos atgimė pagalvių užvalkaluosešūvių plėšinius pridengusiuose paveikslėliuosepelenėmis apkaišytose pasakose baltos raudonosir dabar bežydikoplyčios sienose naktimis tenai už tvenkiniokur ūbauja pelėda kai migdau dukterisūbauja atsiminimuosekurie yra ne mano vienuoliai pasitraukė į romąišsivežė stulas kryžius mirusiųjų palaikusišsivežė maldas tyląrykštes ir…

  • Sausis, 2024-ieji

    Atsitiktinumas atskleidžia pasaulio grožį – Šerkšno blakstienose Vilniaus langinių aidai,Savo širdies strėle šitą laiką kliudaiIr pajunti, kad teliko akimirka – tyli, bežodė, Bet ne betikslė – kvėpuoji, glostai, migdai,Ūkanos virpina bokštus, paliečia sielą,Pirštu brauki per stiklą, garsą nemieląSieji su šiuo miestu, šia gatve, kur buvai Vakar, kur esi šiandien, bet dėl rytojausNiekas nežino, temstant ryškėja kiti garsai,Sprogsta kraujagyslės, cypia širdis pratisai,Rankomis apglobi galvą – juk jokio pavojaus Čia dar namai, čia dar namai, nors žinai –Ledo gėlės Nery trunka lygiai akimirką vieną,Ledo gėlės tekės upeliu palei sieną,Skęsta vijokliuos pavasarį Vilniaus langinių aidai

  • Kultūra yra sakinių šydas

    kultūra yra tik sakinių šydasant mūsų kailiųmūsų iltys kniedytos svarovskiaismūsų letenos sukištos į laiveliusloubutenus ar martensus sakinių šydas plyšta karuoseguoliuosebaisiai išalkus sakinių šydas plyšta kovose dėlpaminklų vėliavų helovynų lengva mesti į kitą akmenįkurio tarsi nepaėmėm sakinių šydas plyštatoliau dengiamės skiautėmisvadindami tai aukštąja mada vintažuarba o iš viso ko jūs čia norite kultūra yra tik dalis visų pasaulio kultūrųkurios nuo mūsų pačių paslepiamūsų pačių žvėriškumą om skamba budistų šventykloseamen skamba krikščionių bažnyčioseaaaa skamba karo laukuoseprievartaujamų moterų guoliuoseooo skamba mylimų moterų guoliuosegreitojo ar lėtojo maisto restoranuosepo pavykusių filmų premjerųmuziejuose homo sapiens homo erectus balansuoti tarp išminties ir erekcijoskurios pasirodo būdingos abiejų lyčiųvisų lyčiųvarputėmsvarpomsnepriklausomoms nuo padorumo ar nuo išsilavinimo sakinių šydas plyšta delnuoseį…

  • Eilėraštis dviem balsams: man ir Silvijai P.

    Nuovargio soduose rankoms ilsėtis pabodoTarp puodų, skalbinių, klaviatūros,Tarp sekso, padavimų, aruodo, Juntu, kaip tuštėjame,Kaip brėžias į kaktą žemaitiškos raukšlės,Kaip lūpos sausai susičiaupiaIr trankos per kūnąNesumegztos mintys, Arbatą gurkšnojame,Dailiai užraitom pirštus, apatinius ir šypsnius,Dužus porcelianas ant stalo, Gliaumėjame,Geismo siūlais prie veidrodžiųPrikalam širdis: Joks medžioklis kirviu,Joks žvejas žeberkluNebekirs upės tarp mūsų šlaunų,Nebebraidžios, Nuovargio soduose kaltūnais susiveliam, Pliauškinam piktą liežuvį,Ima šnypšti viryklės, – Staiga išlaisvėjame

  • vidurio amžiaus krizei artėjant

    zulinuosi gatvėmiskaip kalė vizgindama klubaisišmokusi gilių šamaniškų žvilgsniųišmokusi gudriai tylėtipagal visus gero pokalbio vedimo kanonus gebu neurolingvistiškai programuotigebu skaisčiai šypsotis per pauzeso vis tiek zulinuosi miesto gatvėmiskaip prieš trisdešimt metų kai pirmąkart – taip, prašome, šviesos, operatoriai, pritraukiame veidą!, –praskėčiau kojas ir nusileidaumokyklos kieme zulinuosi gatvėmis,ir zulinuosi

  • Vitalija Maksvytė: „Turbūt kiekvienas iš prigimties turime kūrybiškumo ugnelę“

    Pokalbyje su ilgamete leidėja, rašytoja, poete, o dabar ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvyte nekart nuskambėjo žodis „atsakomybė“. Kalbėjomės apie kuriančiojo atsakomybę be perteklinės rimties, vidinį imperatyvą kalbėti tylinčiųjų balsais, gyvenimą liudijančią poeziją, norą duoti… „Knygų dula“ – nekart girdėjau jus taip vadinant su aliuzija į jūsų veiklas: ankstesnį darbą leidyklose, privačias konsultacijas autoriams, dulos profesiją. Kaip šiandien, kai atsitraukėte nuo leidybos sferos, žvelgiate į knygą plačiąja prasme?  Iš tikro buvau suabejojusi knygos verte. Tai įvyko gerokai seniau – prieš keliolika metų, po magistro studijų, dirbant dar kitoje leidykloje. Tada susidūriau su tuo, kad daugybė knygų, kurios yra išleidžiamos, dūla sandėliuose ir niekas jų neperka. Gaunamas finansavimas, įsisavinami pinigai…