penkiolika metų motinystės
plius beveik dešimt mėnesių
iki užgimstant pirmam vaikui,
juose dar trys vaikai
po dar dešimt mėnesių,
toks mano ciklas, esu ilgų
distancijų bėgikė, ir gydytojai
vis nori jas patrumpinti,
plius vienas persileidimas,
tai
daugiau nei trisdešimt nėštumo
mėnesių, kai mano kūnas nepriklauso man,
kai manyje auga ir mane naudoja
kitas, nors aš irgi naudojuosi, ypač kai esu
džiaugsmingos būsenos, ypač kai
labai noriu būti mama, tai daugiau nei trisdešimt
nėštumo mėnesių, kai mane pykina, tąso,
svaigina, nešioja emocijų kalneliais,
kai turiu ieškoti naujų drabužių,
kurtis naujus mitybos įpročius, tik
pieniška makaronų sriuba ir štrudelis
su vienu ir tik kraujingas jautienos kepsnys
su kitu, miegoti tik ant kairio
arba tik ant dešinio,
arba tik ant nugaros,
kai beveik kasdien išgirstu,
kokia nuostabi mano būsena,
kokia dovana mane aplankė,
ir tikrai žinau, kad dovana,
nepaisant to, kartais taip trokštu visus
tuos dovanotojus pasiųsti na arba
liepti jiems užsikišti, užčiaupti savo nieko
nenutuokiančias burnas,
arba patiems štai taip negalėti užsirišti batų,
štai taip negalėti įkvėpti pilna krūtine,
keltis šlapintis penkiolika kartų per naktį,
štai taip bijoti, kas bus toliau,
bijoti prarasti kūdikį, bijoti prarasti save,
bijoti gimdyti, nors gal jau ketvirtas kartas,
bijoti negimdyti pačiai, bijoti cezario,
bijoti skausmo ir nuskausminimo,
bijoti, kad skaudės spenelius,
kad pieno nebus ir tada bus daug vargo šildant mišinius,
plaunant buteliukus, bijoti, kad pieno bus,
bet nepakankamai, bijoti, kad jo bus
per daug ir vėl viskas fontanais kūdikiui
į gerklę, veidą, akis, bijoti vėl jaustis
bloga mama, netikėle, visoms kitoms
viskas gerai, o man niekaip, kodėl man niekaip,
kodėl aš vėl turiu būti pati blogiausia,
nors ir myliu, atrodo, taip juos myliu,
tebeesančius mano įsčiose,
paskui
keturi gimdymai, kuriems kas kartą ruošiuosi,
skaitau, žiūriu filmus, klausausi istorijų,
klausiu savęs, ką šįkart galiu padaryti geriau,
kaip parengti savo kūną, širdį, mintis,
įjungti vidinį gyvulį: katę, karvę, beždžionę,
kad pagimdytų už mane, kad pagimdytų mano laukinės,
instinktyviosios smegenys, kurios duoda leidimą inkšti,
ieškoti sau patogios vietos, kurios leidžia mesti tolyn
visas sukneles, kojines, chalatus, leidžia giedoti,
keiktis, dainuoti, suteikia galios vėl siųsti visus kuo toliau,
kad netrukdytų mudviems lukštentis iš tų devynių mėnesių,
kurie, pasirodo, buvo beveik dešimt ir vien tik saldūs, palyginti
su tuo, kas vyksta dabar, mes jums tik tabletėlę į makštį,
ponia, šypsodamasis iš viršaus į mane žvelgia vyras baltu chalatu,
kokią dar, fuck, tabletėlę, aš noriu sulaukti sąrėmių,
nors vemti jau verčia ligoninės, koridoriai, laiptai, kuriais
daugiau nei savaitę ropinėju pirmyn ir atgal, tikėdama, kad taip
natūraliai paskatinsiu gimdymą, o jūs medikė,
žvilgsniu gręžia mane mano gydytojas, aukštas, tiesus,
vis dar taip pat iš viršaus, o jūs medikė, kad norit žinoti,
ir aš suprantu, kad nebus čia joks informuotas pasirinkimas,
žmogaus teisės ir pagarba pacientui, čia tokios eksperimentinės
tabletytės, tik vieną, jums nieko daugiau nereikia
žinoti, juk norite kuo greičiau sulaukti sveiko kūdikio,
vis dar šypsosi, ir mano kojos pačios skečiasi,
nes taip, noriu kuo greičiau sulaukti sveiko kūdikio,
paskui plėšo mane skausmo bangos į visas įmanomas
puses, aparatai pypsi, esu nevalgiusi antra para, gerti
neduoda, jaučiu, koks blogas mano burnos kvapas,
jaučiu, kokia esu išdžiūvusi, noriu, kad mane pamatytų,
bet ne, ponia, čia ne apie jus, aparatai pypsi,
visų žvilgsniai į tarpkojį, plėšo mane į
visas įmanomas puses, rėkiu, ar negali pakentėti,
ne, negaliu, negaliu, rėkiu dabar jau be žodžių,
mano kūną dreskia ugninis geležies
žiedas, jaučiu, kaip plyšta raumenys, paskui
kaip skauda juos siūti, ir aš tikrai ne karys,
ne mūšio lauke mano kūnas, bet, ponia, nėra čia ko rėkti,
juk turite sveiką vaiką,
turite sveiką vaiką, nusisuka nuo manęs,
jaučiuos lyg tėvo rankų ant žemės
numesta lydeka, ką tik nuimta nuo kabliuko,
viduriais per gerklę bevirstančiais,
nesuprantu, kas čia vyksta, man trūksta oro,
jį vysto ir neša tolyn nuo manęs,
jums, ponia, bus geriau pailsėti,
iki ryto tik šešios valandos, paskui jį atneš,
veža mane ratukais ilgaisiais koridoriais,
raudu be garso standžioje patalynėje,
neleisiu sau to pakartoti, niekada, mano vaike
kitąkart ūkiu namuose, jokių gydytojų, jokių chalatų,
draugė glosto nugarą, žada, kad viskas gerai,
o aš įsitempusi kaip žaibas, kūnas jaučia
artėjančią sąmonę temdančią bangą, mano gyvulys
niršta kaip uždarytas narve, ir nėra kur pabėgti,
teks leisti eiti skersai manęs, išilgai manęs, teks
atpalaiduot visus raumenis, nors ir prieš savo valią,
žinant, kad šitaip geriausia palydėti
jį į pasaulį, jam irgi skauda, irgi sunku, jam irgi tai
vyksta, judam, mažuti, pirmyn, per plauką,
per mirksnį, stumiamės per širdies dūžį, pirmyn,
sukiesi, tereikia tau leisti, ūkiu ir riaumoju,
regiu, skyla sienos, iki pat dangaus atsivėręs plyšys
laimina mane akinančia šviesa, kraujas tarp kojų,
vanduo semia smegenis, manęs nėra, turbūt
šitaip atrodo mirtis, paskutinė banga ir jis
jau ant rankų, virkštelė dar tvinksi,
dar sujungti, verkiu ir šypsausi,
dukart, triskart mama,
ketvirtas, sakau, kad gana, mano
namai jau pilni, paskutinį paleidžiu lengvai,
sukrešėjusio kraujo pavidalu, sakau,
ačiū, kad leidai suprasti, jog mano
širdies galios užtenka tik šiems keturiems
išmaitinti
keturi tūkstančiai du šimtai
šešiasdiešimt pieno dienų,
tai šimtas keturiasdešimt du mėnesiai,
per kuriuos mano kūnas eina kasdienę tarnybą,
kaip gerai, kad virtuvė visada kartu, sako
teta, ir mano tvinkstančios, sutinusios krūtys jai pritaria,
oksitocino banga per pečius, smegenis, gimdą, ir mudviejų akys
minkštėja, kokia ji nuostabi, ta nauja gyvybė,
labas, mano vaike, skęstame vienas kito žvilgsniuose,
mama ir kūdikis, šventas, šventas, šventas mistinis vienis,
bet daugiau negaliu, patrauk nuo manęs šitą taurę,
daugiau negaliu, matau save raudančią vonios kampe,
raudančią lovoje, susigūžusią po antklode,
mamos gemalėlis, vieniša iki pat šerdies, alkana
palaikymo ir dėmesio, alkana šaukšto sriubos,
kurios pačiai nereikėtų virtis, motina-kalė, žvėris,
nuvarytas iki pat mirties linijos, matau save bukai
žiūrinčią per langą, traukiniai dudun dudun dudun
tiesiai per mano širdį, iš spenelių varvantis
kraujas, nieko daugiau, juodosios skylės,
juodosios skylės, blogos mamos sindromas,
matau save bukai žiūrinčią į
vandenį, bukai kalančią pačią save prie kryžiaus,
neries bangosi ritasi taip pat kaip ir nemuno,
nemuno bangos tokios pat saldžios kaip
jūros, dudun dudun dudun, nieko daugiau nėra,
tik tas alkis, kokia išdraskyta mano siela,
kaip neturiu jėgų jai surinkti, eiti
į mišką, per tamsą, sekti į samanas tirpstančiais
pieno karoliais, perlų karoliais, rubinų perlais,
esu eglė be žalčio, pieno puta, kraujo puta,
mano speneliai rodo man kryptį, mano krūtys sutvertos jiems
išmaitinti, sunku, lyg būtų sibiras, taiga,
lyg būčiau pačioje stiklo
kalno viršūnėje, nusikapojusi visus pirštelius,
mano kišenėje neliko nė vieno sąnario,
tik švelnus tarsi nuodėmė žinojimas, jog ir tai praeis,
juk skaičiau – mėlynas bliuzas, dar ne pogimdyvinė depresija,
o net ir jei ir ji – žinau, reikės kabintis į save pačią,
kaip tada, kai išprievartavo, kaip tada, kai
smegenys ieško sprendimų, kaip nenueiti
po traukiniu, kaip nepulti į vandenis,
kaip išlipti iš šios žarijų pilnos duobės,
kaip neprileisti virtuvės dujų, kaip nebūti sylvia, kaip nebūti
mano pačios promotėmis, kurios nekentė būti motinomis,
kurių širdys buvo perpūstos karo ir bado vėjų,
kurios nekentė pačios savęs, alkanos, vyrų
paliktos kalės, užtat koks saldus, koks skanus
buvo mano mamytės pienas, vidury vasaros
pasakoja man seniausias giminės dėdė,
atsisėsdavau jai ant kelių ir gerdavau, gerdavau
iki sotumo, kaip pasisekė tavo vaikeliams, kad jų lėkštės pilnos,
kad esi jų mama, balta ir šilta karalienė, ima
lengvėti, diena po dienos, diena po dienos išropoju
į jūsų pasaulį, ir niekas nesuprantate, kiek man
kainavo
keturi tūkstančiai du šimtai
šešiasdešimt nemiegotų naktų,
kai spardėtės įsčiose, norėjote žįsti,
sapnuodavote košmarus,
norėdavote gerti, apsikabinti, vemdavote,
viduriuodavote ar tiesiog šaukdavote mamos,
žįsdavote, žįsdavote ir dar tebežindate,
ir aš jau pamiršau, ką reiškia ramiai
atsigulti, ištiesti kojas, rankas, nežiūrėti į jūsų viršugalvius,
kurių kvapą taip gera uosti, mano sapnai trūkinėja,
dažniausiai jų neatsimenu, bet jie kvepia pienu
ir kito gyvenimo ilgesiu, kur aš esu aš,
kur keliauju laisvomis rankomis, kur mano krūtys
laisvos balandės, pūkelevičiūtė sėdi ant mano lovos,
ir aš žinau, kad sapnuoju, sėdi ir žada, kad viskas praeis,
kad vieną dieną užšals pieno upės, jie
kvepės kaip visai svetimi žmonės, tie du
dideli vyrai ir dvi didelės moterys, kurių man
niekada nebus lemta pažinti, net jei sakysiu,
kad jie yra mano vaikai, tai reikš tik tiek, kad
mano įsčios jiems davė maisto medžiagų ir deguonį,
kad mano krūtys rūpinosi, jog tinkamai augtų jų
svoris ir formuotųsi smegenys, kad mano siela
sutiko padėti jų sieloms ateiti į šitą žemę, ir nieko
daugiau, mūsų vaikai nėra mūsų, primena birutė,
man niekada nebus skirta iki galo pažinti jų norų, klaidų ir
įpročių, nors mano kraujyje iki pat mano mirties
klaidžios jų kūnų sukurtos kamieninės ląstelės,
virkštelėmis tekėjusios į mano kūną,
nors aš visada būsiu jie, jie niekada nebus aš,
jie išplauks mano pieno upėmis į didelius vandenis,
kuriuose mano gyvenimo jau nebebus,
o gal
man teks patirti
jų mirtį,
ir tai man užgniaužia gerklę,
turiu prisiversti įkvėpti,
atsimerkti ir pamatyti,
kad yra kaip yra,
net jei
nėra nieko baisiau nei motinoms laidoti
savo vaikus, supratau tai matydama
tetą, linguojančią prie sūnaus karsto,
jos gerklė atsivėrė pirmykščiam skausmui,
ji raudojo kaip strėle peršauta kalė, garsas
užėmė visą erdvę, garsas buvo jos širdies
formos, jos gimdos formos, jos kraujo spalvos,
ir aš patyriau mirties galią būdama keturiolikos,
ir aš patyriau mirties galią, būdama dvidešimties,
kai mano įsčios kraujavo mano niekada
negimsiančio vaiko, mano kūno niekada
nesukurtos istorijos likučiais,
ir aš patyriau mirties galią kaskart, kai pastojau,
kai leidausi plėšoma į visas puses,
kai stovėjau pačiame viduryje skausmo tilto,
kai leidausi karpoma ir siuvama, kai
žiūrėdavau į jų karščiuojančias akis, žvelgiančias į mane
iš kito pasaulio, dudun dudun dudun, traukiniais
per mano širdį, kad išmokčiau, kokie esam riboti,
kokia mūsų pradžia ir kur mes baigiamės,
kad aš išmokčiau, kaip dar labiau
branginti gyvenimą
kokia jo vertė,
kiek vertas gyvenimas,
kai viskas taip sparčiai kinta,
kai akyse nyksta gyvūnai, ledynai, rūšys,
bendruomenės, mano vaikų ateitis,
kai valydama jų užpakalius, dainuodama lopšines,
skaitydama pasakas kas vakarą tuos ilgus ir trumpus
penkiolika metų galvoju, kiek jiems liko
gyventi šioje žemėje, kurioje nebėra nė vienos
plastiku neužterštos vietos, kurioje nebėra nė vieno
saugaus juos paslėpti urvelio, kurioje milijardai
homo sapiens rūšies vienetų konkuruoja
naikindami vienas kitą, kokia jo vertė,
kai ant kitos svarstyklių lėkštelės
dedu savo neįvykusias karjeras, keliones ir patirtis,
savo draugus, kurių nebemačiau dešimtį metų,
neparašytas disertacijas, knygas ir nenutapytus
paveiklsus, savo mokslą, miegą, orgazmus,
kokia jo vertė, kai imu skaičiuoti, kiek tūkstančių kartų
sukroviau ir iškrausčiau skalbyklę, purčiau, kabinau
ir lanksčiau skalbinius, viriau sriubas, ploviau grindis,
verkiau ir rėkiau, du sudaužyti puodeliai, dukart
ant jų mažyčių galvų užpiltas šaltas vanduo,
vienas sudaužytas durų stiklas, jo šukė
mano delne įaugusi giliai, kad primintų,
kokia esu galinga savo pykčio akimirką
prisimenu,
kad šimtas gramų žmogaus motinos
pieno kainuoja penkis dolerius,
per visą savo motinystės
kadenciją prigaminau apie keturiasdešimt du
tūkstančius šešis šimtus gramų pieno, jei
skaičiuotume vieną litrą pieno dienai ir prilygintume
jį kilogramui, esu tokia visai produktyvi motininė karvė
dviem moteriškais speniais,
būčiau uždirbusi daugiau nei du šimtus
tūkstančių dolerių, nei daug, nei mažai –
tik keletas gurkšnių pieno, perlų mano karoliams,
iš kurių auga jie, kasdien reikšdami vis daugiau
pretenzijų, kokia aš netobula, kaip jiems
nieko nedaviau, kaip klydau, kaip kartais
esu pati blogiausia motina, kaip kad aš sakydavau savajai,
ir man telieka stebėti, kaip gyvenimas
teka pagal man nežinomus dėsnius,
tik kaip visa tai surašyti į A4 formato CV,
kurį turiu išsiųsti galimam savo darbdaviui?
2008 02 20-2023 02 08
