Vienas prieš vieną. Vitalija: noriu, kad moterys susigrąžintų galią spręsti pačios

Apie nėštumo nutraukimą jau esu rašiusi ir kalbėjusi ne kartą. Pati sau nuolat primenu savo įsivestą trijų P taisyklę – TAIP trims P: tai Priėmimas, Palaikymas, Pagalba. Ir NE kitoms trims P: tai Patarimai, Priekaištai, Pamokslai.

Šįkart LRT eteryje kalbame su Krizinio nėštumo centro vadove Zita Tomiliniene. Nors laida vadinasi VIENAS PRIEŠ VIENĄ, man labiau norisi akcentuoti ne PRIEŠ, bet UŽ – kiekvieną žmogų su visais jo gyvenimo vingiais. Kaip sako senoji indėnų išmintis: nekalbėk už žmogų, nenuėjęs bent šimto mylių su jo mokasinais.

Gyvenimo citrinos

Pokalbis LRT laidoje GYVENIMO CITRINOS su Lavija Šurnaite apie mano kelionę skyrybų link, toksiškus santykius, kaip jie formuojasi ir kaip iš jų išsivaduoti, apie sveikimą ir iššūkius keliaujant jo link.

Lauksiu jūsų klausimų ir komentarų čia, mano FB ir elektroniniu paštu!

„Mėnulio dienos“ susitikimai mamoms ir dukroms

Jūsų dukrai 9–12 metų? Laukiate jos pirmųjų mėnesinių, bet taip ir neišdrįstate su ja pradėti apie tai kalbėtis? O gal jūsų pačios pirmoji patirtis buvo skausminga ir nemaloni, todėl net neįsivaizduojate, kaip pradėti? O gal vienos klasės mergaičių mamos nori sukurti šventę savo bręstančioms dukroms? Arba ieškote dovanos krikštaduktei?
Kad ir kaip būtų, šis pasiūlymas – tai ypatinga dovana visoms mamoms ir dukroms! Skaityti daugiau

Ne žaidimas, arba Apie žvėris ir žmones

kas? mergina, susipažinome vakarėlyje, daugiau nežinau, neklausiau
kur? automobilyje, aišku, kad mano
kada? nu vakare, šventėm savaitgalį
su kuo? su manimi, jau sakiau, kad savo noru
kas matė? draugai, jo jo, mano
ką sakė? pati norėjo, dabar skundžiasi

kas? šešiolikmetė, bet papai oho, šortai vos dengia užpakalį
kur? automobilyje, bliamba, koks kietas
kada? vakare, nėra ko valkiotis vėlai po miestą
su kuo? vyras, dvidešimt kelerių, nepasisekė bičui
kas matė? liudininkai, kalba tą patį
ką sakė? babkių nori, vištelė

kas? dukra
kur? nežinau, lyg ir kažkur už miesto, automobilyje
kada? pasakojo, kad prieš kelias savaites, nieko nepastebėjau
su kuo? su kažkokiais diedais, kiek kartų sakiau, kad saugotųsi
kas matė? krūva žmonių, gėda prieš visą miestą
ką sakė? esu bloga motina, kaip ją išauklėjau

kas? dukra
kur? priemiesčiuose, jaunystėje esu buvęs toje gatvėje
kada? praėjusį penktadienį, bet ką aš žinau, su lempa nestovėjau
su kuo? kažkokiu bernu, pilnametis, pagaučiau, kiaušius nupjaučiau
kas matė? tai jo draugeliai, kur nepažiūrėsi, kai proga
ką sakė? ot nepasisekė, dukrą iškurvino

kas? aš, ji, mes, jos, buvusios, esančios, turbūt ir dar būsiančios
kur? miškuose, gatvėse, parkuose, lovose, voniose, kavinėse, daržuose, virtuvėse, sandėliuose, gatvėse, laukuose, pamiškėse, sofose, krūmuose, mokyklose, ligoninėse, ofisuose, ant stalų, po stalais, automobiliuose, priekabose, palatose, šiauduose, restoranų tualetuose, karo lauke, namuose
kada? du tūkstančiai dvidešimt antrųjų statistika teigia, kad
Amerikoje kas dvi minutės išprievartaujama moteris, Indijoje
moteris išprievartaujama kas šešiolika minučių, 
bet skaičiai kasmet auga, viena iš šešių Jungtinių Amerikos Valstijų moterų 
yra patyrusi prievartą, tai patvirtina patikimi moksliniai tyrimai,
nors iš tiesų tai gal net keturiasdešimt procentų 
Jungtinių Amerikos Valstijų moterų yra patyrusios 
seksualinį smurtą, daugelis jų buvo nepilnametės arba 
ne vyresnės nei dvidešimt penkerių, nors jei kalbame
apie berniukus, tai irgi skaičiuojama, 
apie dvidešimt procentų Jungtinių Amerikos Valstijų vyriškos lyties piliečių
yra išgyvenę seksualinę prievartą, ir toli gražu ne kalėjimuose, 
dažniausiai dešimties arba dar mažesni, kad ir kaip būtų, tik dvidešimt
procentų, o gal ir mažiau visų prievartos atvejų yra pranešama, tiriama,
tik dalis jų vėliau suklasifikuojami kaip melagingi, taigi čia nėra jokios 
tiesos, visiška faktų, gandų ir skausmo sriuba, kurioje plūduriuoja žinia,
kad šiame nuostabiame pasaulyje tiek daug žmonių vis dar nenulaiko 
savo ginklo, paukštuko, gaiduko, bilio ar džonio, paprasčiau tariant,
varpos, penio, genitalijų, lytinio organo, kiša jį savo sesei ar broliui 
į visas įmanomas angas, du kartus dažniau, jei ta sesė ar brolis yra neįgalus,
taip, Amerikos duomenimis, neįgalieji seksualinę prievartą 
patiria du kartus dažniau, tai vyksta artimoje aplinkoje, 
tai vyksta ligoninėse ir individualių terapijos sesijų metu, o kur dar
kariuomenė, kurioje išprievartavimai kasmet skaičuojami dešimtimis tūkstančių, 
o kur dar skaičiai ligų, vaistų, savižudybių, sunaikintų saviverčių, 
ateičių, noro išnykti, noro dingti nuo žemės paviršiaus, 
maždaug septyniasdešimt moterų Amerikoje nusižudo kasdien
po to, kai patyrė seksualinę prievartą, 
devyniasdešimt penki procentai seksualinę prievartą patyrusių vaikų 
pažinojo juos išnaudojusius žmones,

dvidešimt procentų moterų ir keturi procentai
vyrų Jungtinėje Karalystėje taip pat yra 
patyrę seksualinę prievartą, daugiau nei trisdešimt procentų 
šių moterų prievartą patyrė vaikystėje, trečdalis išprievartautų 
moterų mano, kad jos iš dalies pačios atsakingos už įvykusį prievartos aktą, 
nes flirtavo, 
išprievartavimo bylose nuosprendžiai paskelbiami daug rečiau
nei kitose kriminalinėse bylose, 
tik penki kablelis septyni procento visų JK praneštų seksualinės prievartos atvejų,
penki kablelis septyni procento, baigiasi nuosprendžiais nusikaltėliui, 
tai sena svetimų šalių statistika, būtų ´profesionalu
žinoti, kokie skaičiai Lietuvoje, žinoti, kiek mūsų
skausmas susijęs su pilnatimis, mėnulio fazėmis, 
saulės užtemimais, kultūrinėmis nuostatomis, laukine žmogaus prigimtimi,
instinktais, išsilavinimo stoka arba pertekliumi, kiek ir kaip šiuos skaičius 
koreguoja pornoverslas, virtualusis pasaulis, mūsų pačių nebuvimas 
kūnuose, mūsų pačių nebuvimas, bet 
jei klausi: 
kada? 
atsakau:
kas akimirką
su kuo? sau leidžiu šį klausimą keisti į:
kieno? brolio, tėvo, draugo, sutuoktinio, bendradarbio, vadovo, viršininko, boso, šefo, nusikaltėlio gatvėje, pusbrolio, profesoriaus, draugės draugo, pretendento į partnerius, taksi vairuotojo, dėdės, senelio, klasioko, gydytojo, policininko, prezidento, sūnaus, vyro, žmogaus
kas matė? visi
ką sakė? suko akis šalin, lūpos kietai sučiauptos, arba šypteldavo, arba nusižvengdavo, kad jau ne cielka, arba liepdavo eiti dirbti toliau, arba tęsdavo, kartodavo daugelį kartų, inkšdami, kad juk man tai patinka, arba rėkdavo, kad užmuš, jei prasitarsiu, arba šnabždėdavo mylintys, kaltindavo, kad aš pati juos išprovokavau, arba nieko nesakė, bet apsisukę vėl tyliai darydavo savo, kaip ir kiti

kas? aš
kur? automobilyje
kada? paauglystėje
su kuo? nepažįstamuoju
kas matė? ką čia matyti
ką sakė? o kam nepasitaiko

yra tokia sociobiologinė išprievartavimo teorija, kurią dutūkstantaisiais 
pristatė Randy Thornhill ir Craig T. Palmer, jie sulaukė daug kritikos, 
mat teigė, kad išprievartavimas gali būti evoliuciškai išsivysčiusi 
dauginimosi strategija, kurią vyriškos lyties žmonės pasitelkia, 
norėdami perduoti savo genus, kitaip tariant, 
susilaukti palikuonių, mat moterys renkasi partnerius, 
joms svarbu, kieno genus nešioti, gimdyti, žindyti, skiriant dešimtis 
savo gyvenimo metų, o vyrai laisvi dalinti sėklą į kairę ir dešinę, 
evoliuciškai žiūrint, be jokios atsakomybės, 
tik kad štai kai kurių iš jų moeriškos lyties žmonės nesirenka, 
tenka jas imti jėga, norint į jas įdėti tai, ką įdėti liepia gamta

atsižvelgdami į tai, teigia autoriai,
turėtume padėti vyrams suprasti šį juos valdantį mechanizmą
ir išmokyti  pačius jį valdyti, juk esame ne žąsinai ir ne žuvelės, ne šimpanzės, 
tarp kurių, pasirodo, taip pat egzistuoja seksualinė prievarta

apklausos rodo, trečdalis vyrų, susiklosčius aplinkybėms, imtųsi prievartauti moterį, 
o dar daugiau vyrų turi smurtinių fantazijų,
tyrimai rodo, išprievartautos moterys pastoja dažniau nei po įprastų lytinių santykių,
manoma, kad prievartautojai nesąmoningai nuskaito moterų kūno kalbą ir 
atpažįsta jas vaisingiausiu laikotarpiu, 
o ir pačios moterys toje vaisingumo ciklo fazėje elgiasi mažiau atsargiai

esame įpratę galvoti, kad vyrai žagina norėdami dominuoti 
ir visai pametėme iš akių iki primityvumo paprastą tiesą, kad 
juos gali veikti instinktas, išjungiantis blaivų protą ir socialinius tabu,
nors tai nepateisinimas

neturim jokio supratimo, kaip gyventi su žvėrimis savo viduje ir išorėje, 
žvėrimis, kurie nori daugintis, veistis bet kokia kaina

teorija, kaip minėjau, sulaukė daug kritikos, 
joje pradingsta visi išprievartauti vaikai, vyresnio amžiaus moterys, nuužudytos moterys, berniukai ir vyrai, kurie iš principo negali pastoti, 
joje pradingsta žinia, kad esame daugiau nei genų varomas mėsos mechanizmas

vis dėlto, kažkas joje ima ryškėti, 
spaudimas suprasti, kaip veikia gyvenimas, 
kaip veikia žvėries žmogaus kūnas, 
kaip veikiame mes, nes –
skauda, kiek ilgai dar leisime šitaip skaudėti

nes tai –
ne žaidimas

Vidudienio kronikos

ꝏ

tas, kurį vadinau savo princu,
aštrioje vidurdienio saulėje
pasirodė besąs lauko pelė


šmirinėjo aplinkui, keturiasdešimties
toks pat kaip penkerių, ieškodamas,
kam perduoti savo gyvenimo užduotis


ačiū, ne man, – padėkojau

kaip jis rėkė, kaip cypė,
stebėdamas tolstančią
mano nugarą

ꝏ

žinai, tave sutikęs, supratau –
esu bekiaušis, niekada neužaugsiantis vyras,
tėvo išpjautom sėklidėm,
nieko negaliu pakeisti

raudu ant tilto,
lietui skiedžiant įsisenėjusias ašaras

kartais laikas ne gydo,
o prišaukia mirtį

ꝏ

tavo krūtys tokios minkštos ir stambios,
stebėjosi, tiesdamas rankas į mano kūną

jukš, sušukau, čia tau ne turgus!

ꝏ

– skiriantis skauda lyg pjautų gyvą,
pjautų per pusę

kai sakau, pjautų gyvą, pjautų per pusę,
tai ir turiu mintyje – skauda kūną,
fiziškai skauda,
skauda labai, – aiškina mano meilė didžioji,
niekada netapusi mano, –

bet kitaip siela mirtų,
girdi, siela mirtų!

kartais atrodo, kad ji jau
yra mirusi

o gal dar tik bunda?

ꝏ

tinderėli, tinderėli,
kas pasaulyje gražiausia?

ꝏ

žinai, mano buvusioji buvo visiška karvė,
jai nė kiek nerūpėjo, kaip aš jaučiausi,
kas mane domina,
žinai, daug keliavau,
buvau Austrijoje, Vienoj buvau,
paskui grįžau per Varšuvą,
galvojau, gyvensiu pas tėvus,
bet, žinai, sostinė turi savo, kaip čia pasakius,
žavesio, tai grįžau, nu dar ir sūnus,
žinai, auga, kaip čia be tėvo,
žinai, be tėvo tai jam būtų sunku,
kai mano buvusioji tokia karvė,
mokėk jai alimentus, dirbk, matai, kažkas vis netinka,
tai aš dėl sūnaus, ne dėl jos,
seniai esu vegetaras,
taip, daug visko mačiau, pasaulio mačiau,
medituoju, žinoma, turiu savo verslą, eko,
auginu gėles, galima į salotas arba ant palangės,
sakai, kaip parduodu, nu, turiu klientų feisbuke,
bet mokesčiai dideli, tai stengiuos apeiti,
žinai, ta valstybė, koks dar karas,
galvoju, tu tokia visai nieko,al norėtum šįvakar atlėkti, kodėl ne,
nu juk paprasta, pasiimi boltą ir atvarai, vyno
pakeliui prigriebsi, kaip tai ne, makaronų išvirsiu,
pabūsim, žinai, kaip tai ne, bliamba, pačios lendat,
paskui nenorit, karvė tu, visai kaip mano buvusioji

ꝏ

labas rytas, sveikinuosi, radau praleistą skambutį,
labas, sako, ką tik mačiau tave per teliką,
blyn, galvoju, kokia moteris, ėmiau ir susiradau
tavo numerį internete, vakar grįžau iš norgės,
atostogos, dviem savaitėm, galvoju, gal norėtum
susitikti, kaip tik turiu laiko savaitgalį
arba penktadienį ryte

ačiū, jau užimta, – šypsausi,
drąsa man patinka

ꝏ

man gaila,
kad tu pasirodei nesąs
mano karalius

ꝏ

kartais bučiuoju moteris
sapnuose
arba būna iš tikro

paskui būtinai nusiperku
jų kvapo kvepalus


nieko daugiau,
mano mielos,
Fließende Sexualität ist
keine sexuelle Orientierung,
šnabdžda vaikystės draugė,
pasakodama, kaip ji kartais
irgi bučiuoja moteris
darbe arba po darbo
Vokietijoje

kas tada yra mūsų seksualumas,
gręžiuosi į save, gręžiuosi
iki suprantu:

gyvybė

ꝏ

smelkiuos į jo odą, pakvipusią persijos skoniais,
rožių vanduo burnoje ir ant lūpų,
dalyvaujame kelių dienų seminare, kur trinamos ribos
tarp atsiminimų ir realybės, vaizduotės ir pasirinkimų,
žaidžiame smegenimis, verkiame, dainuojame, šokame,
jis žiūri į mane, ir aš žinau, kad jei yra reinkarnacija,
tai mes jau buvome, o jei jos nėra, tai jis tiesiog arti manęs

mus skiria kalba, vandenynai, kultūros, aš negalėčiau į rytus,
jis negalėtų į šiaurę, mus skiria mano vaikai ir jo moterys,
ir tas neaprėpiamas skausmas, kurį regiu jo akyse

tardami sudie apsikabiname, delnuose lieka
nuotrauka, nieko kaip ir neįvyko, tik akimirką
susiliejo žvaigždės, tik lūpos prie smilkinio,
sufijai šokio sūkuryje, kartodami viešpaties vardą, kuris
kažkokiu stebuklingu būdu yra ir mūsų
žiūriu į jo nuotrauką, jos antroje pusėje išrašytas
jo vardas pagal tėvo ir motinos linijas,
gimimo vieta ir metai,
juodas baltas pasaulis

stovi saulės atokaitoje, kaitra iš viršaus ir nuo
margo marmuro vartų, jo mažutė varpa
išstatyta prieš fotoaparatą kaip giminės pasidižiavimas,
pirmojo ir vienintelio sūnaus atitiktis reikalavimams

nuo tos vasaros visas rožių vanduo man regis
atmieštas krauju –

berniukų krauju,
vyrų krauju,
žmogaus krauju,
mano meile

ꝏ

paskutinį kartą išprievartavau pati save,
sugulusi su vyru, kurio niekada nemylėjau,
tiesiog norėjau patirti, ar ir man galioja sekso rojus,
tokio paprasto, gal net primityvaus pasidulkinimo,
biologinio poreikio patenkinimo, gyvūniško instinkto,
kai nori, tiesiog nori, labai

tysojau po juo, bandydama nepasprukti,
atlikdama eksperimentą, tyrinėdama,
kur mano ribos ir kiek gali vyras, jei aš iš tiesų
nesu su juo, jei esu tik kūnas, kurį naudojame
ir jis, ir aš, kuris tam tikra prasme mus abu naudoja

kai pradėjau pažint save, ciklą, keliauti per menstruacijų
duobes, ovuliacijų pilnatis, nirti į tik man priklausančių orgazmų gelmes,
kopti į jų viršūnes, kai pradėjau klausti,
iš ko po galais susideda tai, ką vadiname meile,
vaikščioti po lyties teritoriją
it pantera uostinėdama žemę, uodega brėždama kūno žemėlapius,
jausdama drėgmę, garsą, kvapus,
galiausiai priėjau vartus, už kurių plytėjo tai,
kur galima eiti tik dviese

pasirinkau jį atidžiai, tysodama po juo
jau nebuvau auka, tai aš pati, aš pati save –
norėdama pažinti, tampu malonumo šalinis jam,
štai aš, savęs pažinimo mokslų daktarė, vadovaujanti šiai tyrimų laboratorijai
ir šiam konkrečiam tyrimui, ponia ar panelė laboratorijos vedėja,
vienam iš eksperimento dalyvių nežinant, kad jis paviestas ne tik į lovą,
bet ir ant petri lėkštelės, po
smalsia mano mikroskopo akimi

liečiamas kūnas atgyja, rangosi, klubai pakelia dubenį,
stebimoji leidžia garsus, odos temperatūra kinta,
bet –

po visko lieka tik petri
lėkštelė,
su dviem ant jos
išsipleikusiais gyviais,

po visko –
kokia tuštuma, koks spengiantis nuskausmintos širdies dangus

tai buvo paskutinis kartas, kai patyriau seksualinę prievartą

kartais klausiu savęs: ar jis ją irgi patyrė?


ꝏ


lyg iš niekur nieko pasirodė skype
rašo: vilnius gražus miestas

kaip tik esu polaisvė,
skype tai skype, atrodo
nepavojinga

rašo, esu vaikų gydytojas,
atlikau praktiką jūsų santariškėse,
tokios didelės klinikos
už miesto

prieš porą metų, turbūt
nepasikeitė

žinai?

aišku, žinau, su vaikais ten
būnam bent kartą per pusmetį,
galėčiau atrašyti, bet susilaikau

sakosi esąs andrė, o gal pjeras,
jo vardu netikiu, labiau tais xxxais,
kurie lydi tą vardą,
nors man ir labai malonios
jo kasdien siunčiamos gėlės,
rožės, tulpės, virtualios kaip ir komplimentai,
nuo kurių šypsausi šypsausi šypsausi
sukdamasi tarp indų, skalbinių, prekybcentrių

rašo, kokia tu turtinga, augini tris vaikus,
tu tokia turtinga, tai didžiausia laimė,
čia tiek daug porų niekada
niekada nesulaukia
vaiko

vis primena būtinai ir man, ir vaikams kasdien
gerti vitamino Dė –
nes jums, šiauriečiams, jo labai stinga

gundo mane girdamas,
klausdamas, kaip man sekasi,
neįkyriai pabelsdamas į telefono ekraną

atsako į klausimus,
neišsisukinėdamas,
nežinau, ar meluoja

savaitgalį traukiniu važiavau pas tėvus,
mėgstu picą, su mergina išsiskyrėme
po ten n kažkiek metų,
išseko ugnis, pavargome

tariuosi su juo vaikų sveikatos klausimais,
rašau jam, kai liūdna,
pamatęs mane feisbuko tv,
prisiduoda nesupratęs nė žodžio, bet –
tavo kūno kalba įtikina,
eteryje atrodai graži

klausiu, ar visi prancūzai yra komplimentų
meistrai, dirbantys nuotoliu

atsako: merginti yra užkoduota
mano genuose

kitaip nemoku –
man skirta jus šildyti, kol atsivérsit,
kol pačios pamatysite savo grožį,
kūnų, krūtų, išsiplėtusių vyzdžių,
esat kaip žiedlapiai
viešpaties dievo rankose,
gimiau jums patarnauti

žiūriu ilgai į akis, na, žinai, toks
gilus būna žvilgsnis, kai
priprantant, kviečiu
kavos, vakarienės,
paliečiu ranką, riešą, geriausia riešą,
neskubu, lydžiu namo ir

vėl kviečiu
kavos, vakarienės,
abu žinome, koks tai žaidimas,
mano gilus žvilgsnis, tavo drėgnos akys,
man malonu, kai tau gera

ištryniau jį su visu skypu

ką būtume veikę,
tokie skirtingi

ꝏ

nesuprantu, kaip kiti nemėgsta keturiasdešimtmečių –
juk pats gėris, mylitės drąsiai ir yra apie ką pakalbėti

atvažiuosiu tavęs aštuntą, kai tik baigsiu darbą,
tavo toks gilus balsas, jaučiu, esi brandi
kaip senas vynas

beje, ką manai apie svingerius?

žiūrėk, gerą valandą kalbamės,
su tavimi įdomu, gal gali paaiškinti,
kodėl jūs, moterys, dėvite tą baisų daiktą,
kurį vadinate pėdkelnėmis?

vedęs niekada nebuvau, žinai, buvo viena,
žuvo prieš dvidešimt metų

nepatogu sakyti, bet iš tiesų tai
neatvažiuosiu, iš tiesų negaliu,
vairuoti, negaliu

taip, gėriau, kas vakarą atsipalaiduoju

ar galėčiau tau rytoj vėl paskambinti?
tavo toks geras balsas

ꝏ

dienai judant link popietės,
suprantu, kad
įsimyliu nepažįstamus žmones,
kad esu pasakų ir meilės romanų vergė,
kad nuo vaikystės puolu į bet kokią galimybę
kaip į vienintelę,
suprantu, kad nieko
apie save nesuprantu

ką, mieloji, metas atsiimti vadžias,
metas išvysti, kad nėra čia karietos
nei arklio, vien tik pakinktai,
į kuriuos nežinia kelinta kartà esi įsipainiojusi,
metas mesti vadžias,
metas stotis ant žemės
ir eit savo kojomis,
metas mokytis rėžt savo ne
ir brangint savo taip,
metas atskirti meilę nuo alkio,
suprast alkio priežastį,
metas mergaitei suaugti,
metas išbūti, kas yra meilė,
nuo ko ji prasideda ir kaip gali baigtis,
metas suprasti, kas tu pati,
kai ne filmai, ne pokalbiai, knygos,
ne gelbėjimas ir ne draugai, ne oras ir mūzos,
ne drugeliai pilve, ne sielos pusė antroji,
ne vedinė moteris ir ne nuolankioji,
metas trypt kojomis, metas dainuoti,
metas keiktis, melstis, dėkoti,
įsteigti savo bažnyčią ir savo mišias,
metas padegti, sprogdinti, išmesti,
metas naikinti, palaidoti ir vėl susikurti

staiga suprantu, kad jau –
suprantu

keliaujam toliau

ꝏ

sėdėjo priešais šiek tiek sutrikęs,
matyti, įpratęs prie dėmesio,
bet sceną jau traukia žalėsiai

priminė rudenį gautą juodosios lelijos žiedą
aitriai užpildė namus,
prabusdavau naktimis,
nerami, smelkėsi į sukneles, plaukus, odą

kol žiedlapių krašteliai
ėmė blukti, sluoksniuotis,
grimzti į juodąsias nebūties skyles

pasilenkiau ir ilgai uodžiau

paskui kelias dienas stebėjau,
kaip miršta, vis labiau,
protas kuždėjo, kad jau tada,
atneštas dovanų,
buvo miręs

jaučiausi lyg dalyvaučiau
pačiose tikriausiose gyvybės
išlydėjimo apeigose

įpakuotas į prabangų kostiumą,
prabangų laikrodį,
prabangų automobilį,
jis buvo kaip juodoji lelija ant mano stalo

per aitrus,
per aiškus buvo kvapas
ir abu žinojome,
ką jis reiškia

ꝏ

tau juk patinka muzika? –
įjungė spotifajų, nuėjęs į tualetą nusiplovė rankas,
grįžęs atsagstė suknelės sagas,
apkabino, greitas jaunas kūnas judėjo ritmingai,
pauzė, žvilgsnis į ekraną ir –
gal varom į makdaką?

kai draugė sako, kad renkasi jaunesnius,
žinau, kad man užteko paragauti

ꝏ

būsiu tavo meškinas

būsi, būsi, jau ilgai keliavau,
jau norėčiau patikėti,
kad šį kartą mano

nemėgstu kalbėti, atleisk, esu tylos žmogus

geriausia tai sodyboje, kur nieko nėra,
tik gamta ir aš, dar mano šuo,
nori, atsiųsiu nuotrauką?

mėgstu drožinėti medį, va, žiūrėk,
kokį lokį išdrožiau,
gal savaitgalį nusivešiu,
jei norėsi ir jei tėvų sveikata leis

o kiek tėvams metų, klausiu,
jau žinodama, kad joks jis ne mano
septymkažkeli, negaliu jų palikti,
ypač mamos,
ji taip meiliai mane augino

ekrane patalynė,
kokioje aš miegodavau tūkstantis devyni šimtai
devymkažkelintaisiais,
mane tarsi be priežasties supykina

būtų buvęs geras meškinas,
tik tos fucking motinos krakmolytais žiurstais,
kotletais vietoj krūtų ir
smulkiomis gėlytėmis išmargintais patalėliais,
tos fucking motinos,
tarp kurių jokiu būdu negaliu leisti
sau atsidurti

škac nuo manęs, katyti,
škac nuo manęs, žilas vaike,
škac, patalų gėlytės vakarais drėkinanti sėkla,
škac, mano vidinė gelbėtoja
savęs pačios gelbėti, nevykėlius paliekant
nevykėliams, aveles jų ganytojams,
škac, mieloji, gyventi gyvenimo!

ꝏ

tu toke visai nieko Vitule
gal nori but mano zmonike

pasiperša mesendžeryje nepažįstamasis,
turiu iš ko juoktis

ꝏ

esu jau visai arti finišo tiesiosios,
pilna, gyvybinga, sukuosi rytais šokio
žingsniu po virtuvę, ruošdama sau pusryčius,
liesdama savo pečius, pilvą, krūtis,
man patinka būti kūne, man patinka būti,
patinka, kaip jaučiuos savyje, kaip save prausiu,
rengiu, maitinu ir šukuoju, kaip vedu save pasivaikščioti ir
migdau, esu savo pačios augintinis, glostau kailiuką,
stebiu žvilgančias akis veidrodyje –
labas rytas, mieloji, taip, štai aš, taip, štai tu,
pajuntu, kad nėra didesnės meilės,
labas rytas, mieloji, linkiu tau geros dienos, labanakt,
mano meile, kad gerai pailsėtum, esu tavimi,
esu ir būsiu iki paskutiniosios, tai vienintelė amžina mano santuoka,
sakau sau, žvelgdama į sidabro žiedą kitoje pasaulio pusėje,
papuoštą deimantais ir šventuoju maorių akmeniu, apeinu
kaip katė, lyžteliu lūpas, pasimatuoju, grįžtu,
taip, tariu, nerdama žiedą ant dešiniosios bevardžio,
taip, tariu, tik mirtis mus išskirs, o dabar dar gyvensim,
esu su tavimi, esu tavimi, esu ir būsiu, kaip saldu,
kaip gera, kai nieko daugiau nebereikia laukti, ąsočiai
užpildyti, ekranai nemirga dažniais vienatvės, kaip gera,
kai viskas, ko ilgiuosi, tėra lengvas miegas po tąsios ir sočios dienos,
dabar jau galiu kviesti kitą prie stalo:

ateik, noriu tave sutikti, nebesu alkana,
perku pagalvę, guldau šalia savosios,
džiaugiuosi, kad greitai būsi šalia manęs,
nors dar nežinau tavo vardo,
mano guolis jau jaučia tavo šilumą,
pildama arbatą, žinau, kuris iš puodelių yra tavo,
žinau, kur statysi batus ir kaip mudu keliausime,
žinau, kad esi prisipildęs ir mano
sapnai tavęs neišgąsdins –
nieko tokio, ištarsi, mudu tokie maži, vieni iš daugelio gyvių
šitoje žemėje, paprasti kaip dulkės,
smėlis, grybai, bakterijos, nieko tokio, mudu
čia tik trumpam, nesigrauškim dėl niekų,
žiūrėk: dar truputis iki finišo,

dar truputis – kaip tik tiek,
kiek užteks mudviejų džiaugsmui – – –

2015–2022

Ciklas skelbtas kultūros mėnraštyje METAI, 2023 Nr. 4.

Šviesiausioji Mano Motinos litanija

Šviesiausioji Mano Motina,
Mergele iki man ateinant,
Atleisk man Tavo pradrėkstą tarpkojį,
Atleisk nemiegotas naktis,
Atleisk, kad nesu Tavo, nesu Tavo, nesu,
Šviesiausioji Mano Motina,
Mano Krūtų Lelija, Rožine Mano Naktie,
Atsisuk į mane, kai kreipiuosi,
Kai klykiu iki kūnas pamėlsta,
Kai esu alkana, atsisuk į mane,
Mane Išsapnavusioji,
Didžioji Mano Motina,
Užrakinusi man savo Širdį,
Neišgirdusi vėjuose kaukiančių mano tylų,
Malonės Pilnoji Mano Motina,
Tik kitiems esi maloninga,
Ištuštėjusi Motina,
Noriu nenoriu meldžiuosi,
Droviausioji Mano Motina,
Laukų ir Kalvų Karaliene,
Autostradų Valdove,
Tavo kraujas mano kūnu pavirto,
Per visas mudvi siejančias linijas,
Per visas gryno šilko gijas, per amžius,
Per gijas nuo tavo makšties ligi bambos manosios,
Iš ten – į mano makšties geldeles,
Nuo mano makšties – – –

Gimdą plėšo nerimstantis skersvėjis,
Gaidžiui nugiedant dangoraižių blykstėmis,
Mano kraujas Tavo kūnu pavirsta,
Kai pradedi tyliai kvėpuoti,
Dukra,
Judu link Tavęs,
Rankos minkštėja,
Dabar savo Karūną neriu,
Savo lopau,
Baltoji Nakties Motina,
Šviesos ir Tamsos Karalienė,
Šviesiausioji

Paprasta aritmetika

penkiolika metų motinystės 
plius beveik dešimt mėnesių 
iki užgimstant pirmam vaikui,
juose dar trys vaikai
po dar dešimt mėnesių,
toks mano ciklas, esu ilgų
distancijų bėgikė, ir gydytojai
vis nori jas patrumpinti,
plius vienas persileidimas,
tai

daugiau nei trisdešimt nėštumo 
mėnesių, kai mano kūnas nepriklauso man,
kai manyje auga ir mane naudoja 
kitas, nors aš irgi naudojuosi, ypač kai esu 
džiaugsmingos būsenos, ypač kai 
labai noriu būti mama, tai daugiau nei trisdešimt 
nėštumo mėnesių, kai mane pykina, tąso, 
svaigina, nešioja emocijų kalneliais,
kai turiu ieškoti naujų drabužių,
kurtis naujus mitybos įpročius, tik 
pieniška makaronų sriuba ir štrudelis 
su vienu ir tik kraujingas jautienos kepsnys
su kitu, miegoti tik ant kairio 
arba tik ant dešinio,
arba tik ant nugaros,
kai beveik kasdien išgirstu,
kokia nuostabi mano būsena,
kokia dovana mane aplankė,
ir tikrai žinau, kad dovana,
nepaisant to, kartais taip trokštu visus
tuos dovanotojus pasiųsti na arba 
liepti jiems užsikišti, užčiaupti savo nieko 
nenutuokiančias burnas,
arba patiems štai taip negalėti užsirišti batų,
štai taip negalėti įkvėpti pilna krūtine,
keltis šlapintis penkiolika kartų per naktį,
štai taip bijoti, kas bus toliau,
bijoti prarasti kūdikį, bijoti prarasti save,
bijoti gimdyti, nors gal jau ketvirtas kartas,
bijoti negimdyti pačiai, bijoti cezario,
bijoti skausmo ir nuskausminimo,
bijoti, kad skaudės spenelius,
kad pieno nebus ir tada bus daug vargo šildant mišinius,
plaunant buteliukus, bijoti, kad pieno bus,
bet nepakankamai, bijoti, kad jo bus 
per daug ir vėl viskas fontanais kūdikiui
į gerklę, veidą, akis, bijoti vėl jaustis
bloga mama, netikėle, visoms kitoms
viskas gerai, o man niekaip, kodėl man niekaip,
kodėl aš vėl turiu būti pati blogiausia, 
nors ir myliu, atrodo, taip juos myliu,
tebeesančius mano įsčiose,

paskui

keturi gimdymai, kuriems kas kartą ruošiuosi,
skaitau, žiūriu filmus, klausausi istorijų,
klausiu savęs, ką šįkart galiu padaryti geriau, 
kaip parengti savo kūną, širdį, mintis,
įjungti vidinį gyvulį: katę, karvę, beždžionę, 
kad pagimdytų už mane, kad pagimdytų mano laukinės,
instinktyviosios smegenys, kurios duoda leidimą inkšti,
ieškoti sau patogios vietos, kurios leidžia mesti tolyn
visas sukneles, kojines, chalatus, leidžia giedoti,
keiktis, dainuoti, suteikia galios vėl siųsti visus kuo toliau,
kad netrukdytų mudviems lukštentis iš tų devynių mėnesių,
kurie, pasirodo, buvo beveik dešimt ir vien tik saldūs, palyginti
su tuo, kas vyksta dabar, mes jums tik tabletėlę į makštį, 
ponia, šypsodamasis iš viršaus į mane žvelgia vyras baltu chalatu,
kokią dar, fuck, tabletėlę, aš noriu sulaukti sąrėmių,
nors vemti jau verčia ligoninės, koridoriai, laiptai, kuriais
daugiau nei savaitę ropinėju pirmyn ir atgal, tikėdama, kad taip
natūraliai paskatinsiu gimdymą, o jūs medikė,
žvilgsniu gręžia mane mano gydytojas, aukštas, tiesus,
vis dar taip pat iš viršaus, o jūs medikė, kad norit žinoti,
ir aš suprantu, kad nebus čia joks informuotas pasirinkimas,
žmogaus teisės ir pagarba pacientui, čia tokios eksperimentinės
tabletytės, tik vieną, jums nieko daugiau nereikia 
žinoti, juk norite kuo greičiau sulaukti sveiko kūdikio,
vis dar šypsosi, ir mano kojos pačios skečiasi,
nes taip, noriu kuo greičiau sulaukti sveiko kūdikio, 
paskui plėšo mane skausmo bangos į visas įmanomas 
puses, aparatai pypsi, esu nevalgiusi antra para, gerti 
neduoda, jaučiu, koks blogas mano burnos kvapas,
jaučiu, kokia esu išdžiūvusi, noriu, kad mane pamatytų,
bet ne, ponia, čia ne apie jus, aparatai pypsi,
visų žvilgsniai į tarpkojį, plėšo mane į 
visas įmanomas puses, rėkiu, ar negali pakentėti, 
ne, negaliu, negaliu, rėkiu dabar jau be žodžių, 
mano kūną dreskia ugninis geležies 
žiedas, jaučiu, kaip plyšta raumenys, paskui 
kaip skauda juos siūti, ir aš tikrai ne karys,
ne mūšio lauke mano kūnas, bet, ponia, nėra čia ko rėkti,
juk turite sveiką vaiką,
turite sveiką vaiką, nusisuka nuo manęs,
jaučiuos lyg tėvo rankų ant žemės
numesta lydeka, ką tik nuimta nuo kabliuko,
viduriais per gerklę bevirstančiais,
nesuprantu, kas čia vyksta, man trūksta oro,
jį vysto ir neša tolyn nuo manęs,
jums, ponia, bus geriau pailsėti,
iki ryto tik šešios valandos, paskui jį atneš,
veža mane ratukais ilgaisiais koridoriais,
raudu be garso standžioje patalynėje,
neleisiu sau to pakartoti, niekada, mano vaike

kitąkart ūkiu namuose, jokių gydytojų, jokių chalatų,
draugė glosto nugarą, žada, kad viskas gerai, 
o aš įsitempusi kaip žaibas, kūnas jaučia
artėjančią sąmonę temdančią bangą, mano gyvulys
niršta kaip uždarytas narve, ir nėra kur pabėgti,
teks leisti eiti skersai manęs, išilgai manęs, teks 
atpalaiduot visus raumenis, nors ir prieš savo valią,
žinant, kad šitaip geriausia palydėti
jį į pasaulį, jam irgi skauda, irgi sunku, jam irgi tai 
vyksta, judam, mažuti, pirmyn, per plauką,
per mirksnį, stumiamės per širdies dūžį, pirmyn, 
sukiesi, tereikia tau leisti, ūkiu ir riaumoju,
regiu, skyla sienos, iki pat dangaus atsivėręs plyšys
laimina mane akinančia šviesa, kraujas tarp kojų,
vanduo semia smegenis, manęs nėra, turbūt
šitaip atrodo mirtis, paskutinė banga ir jis
jau ant rankų, virkštelė dar tvinksi,
dar sujungti, verkiu ir šypsausi, 
dukart, triskart mama,
ketvirtas, sakau, kad gana, mano
namai jau pilni, paskutinį paleidžiu lengvai, 
sukrešėjusio kraujo pavidalu, sakau, 
ačiū, kad leidai suprasti, jog mano 
širdies galios užtenka tik šiems keturiems
išmaitinti

keturi tūkstančiai du šimtai
šešiasdiešimt pieno dienų,
tai šimtas keturiasdešimt du mėnesiai,
per kuriuos mano kūnas eina kasdienę tarnybą,
kaip gerai, kad virtuvė visada kartu, sako
teta, ir mano tvinkstančios, sutinusios krūtys jai pritaria, 
oksitocino banga per pečius, smegenis, gimdą, ir mudviejų akys
minkštėja, kokia ji nuostabi, ta nauja gyvybė,
labas, mano vaike, skęstame vienas kito žvilgsniuose,
mama ir kūdikis, šventas, šventas, šventas mistinis vienis,
bet daugiau negaliu, patrauk nuo manęs šitą taurę,
daugiau negaliu, matau save raudančią vonios kampe,
raudančią lovoje, susigūžusią po antklode,
mamos gemalėlis, vieniša iki pat šerdies, alkana 
palaikymo ir dėmesio, alkana šaukšto sriubos,
kurios pačiai nereikėtų virtis, motina-kalė, žvėris,
nuvarytas iki pat mirties linijos, matau save bukai
žiūrinčią per langą, traukiniai dudun dudun dudun
tiesiai per mano širdį, iš spenelių varvantis
kraujas, nieko daugiau, juodosios skylės,
juodosios skylės, blogos mamos sindromas,
matau save bukai žiūrinčią į
vandenį, bukai kalančią pačią save prie kryžiaus,
neries bangosi ritasi taip pat kaip ir nemuno,
nemuno bangos tokios pat saldžios kaip
jūros, dudun dudun dudun, nieko daugiau nėra,
tik tas alkis, kokia išdraskyta mano siela,
kaip neturiu jėgų jai surinkti, eiti
į mišką, per tamsą, sekti į samanas tirpstančiais
pieno karoliais, perlų karoliais, rubinų perlais,
esu eglė be žalčio, pieno puta, kraujo puta, 
mano speneliai rodo man kryptį, mano krūtys sutvertos jiems 
išmaitinti, sunku, lyg būtų sibiras, taiga,
lyg būčiau pačioje stiklo
kalno viršūnėje, nusikapojusi visus pirštelius,
mano kišenėje neliko nė vieno sąnario, 
tik švelnus tarsi nuodėmė žinojimas, jog ir tai praeis, 
juk skaičiau – mėlynas bliuzas, dar ne pogimdyvinė depresija,
o net ir jei ir ji – žinau, reikės kabintis į save pačią,
kaip tada, kai išprievartavo, kaip tada, kai
smegenys ieško sprendimų, kaip nenueiti
po traukiniu, kaip nepulti į vandenis, 
kaip išlipti iš šios žarijų pilnos duobės,
kaip neprileisti virtuvės dujų, kaip nebūti sylvia, kaip nebūti 
mano pačios promotėmis, kurios nekentė būti motinomis,
kurių širdys buvo perpūstos karo ir bado vėjų, 
kurios nekentė pačios savęs, alkanos, vyrų 
paliktos kalės, užtat koks saldus, koks skanus
buvo mano mamytės pienas, vidury vasaros 
pasakoja man seniausias giminės dėdė, 
atsisėsdavau jai ant kelių ir gerdavau, gerdavau
iki sotumo, kaip pasisekė tavo vaikeliams, kad jų lėkštės pilnos, 
kad esi jų mama, balta ir šilta karalienė, ima 
lengvėti, diena po dienos, diena po dienos išropoju 
į jūsų pasaulį, ir niekas nesuprantate, kiek man
kainavo

keturi tūkstančiai du šimtai
šešiasdešimt nemiegotų naktų, 
kai spardėtės įsčiose, norėjote žįsti, 
sapnuodavote košmarus,
norėdavote gerti, apsikabinti, vemdavote,
viduriuodavote ar tiesiog šaukdavote mamos, 
žįsdavote, žįsdavote ir dar tebežindate,
ir aš jau pamiršau, ką reiškia ramiai
atsigulti, ištiesti kojas, rankas, nežiūrėti į jūsų viršugalvius, 
kurių kvapą taip gera uosti, mano sapnai trūkinėja,
dažniausiai jų neatsimenu, bet jie kvepia pienu
ir kito gyvenimo ilgesiu, kur aš esu aš, 
kur keliauju laisvomis rankomis, kur mano krūtys
laisvos balandės, pūkelevičiūtė sėdi ant mano lovos, 
ir aš žinau, kad sapnuoju, sėdi ir žada, kad viskas praeis, 
kad vieną dieną užšals pieno upės, jie
kvepės kaip visai svetimi žmonės, tie du 
dideli vyrai ir dvi didelės moterys, kurių man 
niekada nebus lemta pažinti, net jei sakysiu,
kad jie yra mano vaikai, tai reikš tik tiek, kad 
mano įsčios jiems davė maisto medžiagų ir deguonį,
kad mano krūtys rūpinosi, jog tinkamai augtų jų 
svoris ir formuotųsi smegenys, kad mano siela 
sutiko padėti jų sieloms ateiti į šitą žemę, ir nieko
daugiau, mūsų vaikai nėra mūsų, primena birutė,
man niekada nebus skirta iki galo pažinti jų norų, klaidų ir 
įpročių, nors mano kraujyje iki pat mano mirties
klaidžios jų kūnų sukurtos kamieninės ląstelės,
virkštelėmis tekėjusios į mano kūną,
nors aš visada būsiu jie, jie niekada nebus aš,
jie išplauks mano pieno upėmis į didelius vandenis,
kuriuose mano gyvenimo jau nebebus,
o gal

man teks patirti
jų mirtį,
ir tai man užgniaužia gerklę,
turiu prisiversti įkvėpti,
atsimerkti ir pamatyti,
kad yra kaip yra, 
net jei

nėra nieko baisiau nei motinoms laidoti
savo vaikus, supratau tai matydama 
tetą, linguojančią prie sūnaus karsto,
jos gerklė atsivėrė pirmykščiam skausmui,
ji raudojo kaip strėle peršauta kalė, garsas
užėmė visą erdvę, garsas buvo jos širdies 
formos, jos gimdos formos, jos kraujo spalvos,
ir aš patyriau mirties galią būdama keturiolikos,
ir aš patyriau mirties galią, būdama dvidešimties,
kai mano įsčios kraujavo mano niekada
negimsiančio vaiko, mano kūno niekada 
nesukurtos istorijos likučiais, 
ir aš patyriau mirties galią kaskart, kai pastojau, 
kai leidausi plėšoma į visas puses,
kai stovėjau pačiame viduryje skausmo tilto,
kai leidausi karpoma ir siuvama, kai
žiūrėdavau į jų karščiuojančias akis, žvelgiančias į mane 
iš kito pasaulio, dudun dudun dudun, traukiniais
per mano širdį, kad išmokčiau, kokie esam riboti, 
kokia mūsų pradžia ir kur mes baigiamės,
kad aš išmokčiau, kaip dar labiau 
branginti gyvenimą

kokia jo vertė, 
kiek vertas gyvenimas,
kai viskas taip sparčiai kinta, 
kai akyse nyksta gyvūnai, ledynai, rūšys, 
bendruomenės, mano vaikų ateitis, 
kai valydama jų užpakalius, dainuodama lopšines, 
skaitydama pasakas kas vakarą tuos ilgus ir trumpus
penkiolika metų galvoju, kiek jiems liko
gyventi šioje žemėje, kurioje nebėra nė vienos
plastiku neužterštos vietos, kurioje nebėra nė vieno 
saugaus juos paslėpti urvelio, kurioje milijardai
homo sapiens rūšies vienetų konkuruoja
naikindami vienas kitą, kokia jo vertė, 
kai ant kitos svarstyklių lėkštelės
dedu savo neįvykusias karjeras, keliones ir patirtis,
savo draugus, kurių nebemačiau dešimtį metų,
neparašytas disertacijas, knygas ir nenutapytus 
paveiklsus, savo mokslą, miegą, orgazmus,
kokia jo vertė, kai imu skaičiuoti, kiek tūkstančių kartų
sukroviau ir iškrausčiau skalbyklę, purčiau, kabinau
ir lanksčiau skalbinius, viriau sriubas, ploviau grindis, 
verkiau ir rėkiau, du sudaužyti puodeliai, dukart
ant jų mažyčių galvų užpiltas šaltas vanduo, 
vienas sudaužytas durų stiklas, jo šukė 
mano delne įaugusi giliai, kad primintų, 
kokia esu galinga savo pykčio akimirką

prisimenu, 
kad šimtas gramų žmogaus motinos 
pieno kainuoja penkis dolerius, 
per visą savo motinystės
kadenciją prigaminau apie keturiasdešimt du 
tūkstančius šešis šimtus gramų pieno, jei 
skaičiuotume vieną litrą pieno dienai ir prilygintume
jį kilogramui, esu tokia visai produktyvi motininė karvė 
dviem moteriškais speniais,
būčiau uždirbusi daugiau nei du šimtus
tūkstančių dolerių, nei daug, nei mažai –
tik keletas gurkšnių pieno, perlų mano karoliams,
iš kurių auga jie, kasdien reikšdami vis daugiau 
pretenzijų, kokia aš netobula, kaip jiems 
nieko nedaviau, kaip klydau, kaip kartais
esu pati blogiausia motina, kaip kad aš sakydavau savajai,
ir man telieka stebėti, kaip gyvenimas
teka pagal man nežinomus dėsnius,
tik kaip visa tai surašyti į A4 formato CV,
kurį turiu išsiųsti galimam savo darbdaviui?

2008 02 20-2023 02 08

Tėvui

Kad turiu tėvą,
Pajutau tik jam mirus,
Trečią dieną prie karsto
Apėmė toks minkštumas, šviesa,
Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas

Prie gedulingų pietų stalo
Viduje jutau virpant žinią,
Nedrąsu buvo ją perduoti,
Nejauku buvo kalbėti,
Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą

Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,
Kad tai jo nebėra,
Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų

Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,
Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,
Švytime sau tamsoje
kaip šaltinis ir jūra,
Į kurią galiausiai ir sutekam

Bet meilė be kūno yra
Tik žodžiai,
Tad renkamės nerti į mėsą,
Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,
Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė

Kiek ilgai reikia keliauti,
Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,
Kiek ilgai reikia blaškytis, skaudinti kitus,
Tyrinėti savo balsą, rankas, seksualumą,
Kilnoti šaukštą prie burnos, sukinėti vairą,
Karpyti nagus, trumpint plaukus,
Ieškoti prie ko prisiglausti, į ką isikniaubti,
Bandyti suprasti, kodėl nepakanka apsikabinti pagalvės,
Kodėl norisi kaukti, spardyti, rėkti, nekęsti, pavydėti,
Kodėl vaikai gimsta greitai, o mokosi ilgai,
Kodėl vilkas ir žmogus ne tiek daug ir skiriasi, 
Kam mums reikalingi visi tie rakandai, padargai, įrankiai,
Jei patys esame elektra, kam mums reikia elektros

Man atrodo,
Prieš mirtį mano tėvas jau buvo supratęs,
Kas iš tiesų esam mes ir kas jis yra

Paskui pauzė kryžkelėje,
Tyla,
Ir aš jau stoviu prie medžio,
Į kurį jis pasirinko išeiti,
Sukeldamas 
Kiek įmanoma mažiau skausmo

Puodelis su kavos tirščiais ant mūsų vaikystes stalo,
Padangų žymės skersai kelio,
Jo kvapo dar persmelktas telefonas morge,
Juodu siūlo žingsneliu nužymėtas kūnas

Narcizai jo namų kieme iki šiol
Taip kvepia,
Taip kvepia – – –

2019 06 02-2022 06 05

gintarai gintarai gintarėli

Žinai, kad kelio pabaiga –
Nieko daugiau nėra

Nei veidų, nei žodžių, 
Už kurių galėtum pasislėpti,
Nei durų, 
Kurias galėtum užtrenkti

Nebesugrąžinamas laikas,
Kurį išvaistei,
Nei kitiems, nei sau,
Niekam

Kai geriau pagalvoji,
Tiek ir tebuvo, tos kelios akimirkos, 
Kai tikėjai

Vaiko delnas tavo delne –
Ir akys sudrėksta

Mylimosios lūpos prie skruosto –
vis dar gali jausti jos kvapą

Benamių prieglaudos skiriasi
Lietuvoje ir Danijoje

Esi laisvas, kur būti,
Bet, o dangau, koks nelaisvas

Ji klausia, koks tavo vardas,
Kur tavo namai, kur tavo artimieji,
Iš kur tu esi, kas esi pats
Ir neturi žodžių tam apsakyti,
Nereikia

Geriau tylėti,
Nes už tavęs, su tavimi jau nieko nėra

Tavieji jau iškeliavo,
Tragiškai žuvo,
Paskendo stiklinėse, stikliukuose,
Flakonuose, gaisruose,
Statybų duobėse, upių dugnuose

O juk tikėjo, kad skris

Tegul niekas nežino, niekas nemato, niekas nejaučia,
Pirmiausia aš pats

Bet vis tiek:

gintarai, gintarai, gintarėli

Girdit, kaip kviečia?

Motinos yra gailestingos,
Jos gaili savo vaikų, 
Net kai pačios savęs nebegaili,
Net kai yra mirusios
Jos ateina jūsų susirinkti,
Išgelbėti nuo nepakeliamo skausmo

Būti pasaulyje,
Kuriame nemokate būti

gintarai, gintarai, gintarėli

Mano gyslomis skamba ir tavo protėvių kraujas
Todėl
Degu žvakę
Šnabždu tau
Mintyse velku išlydėjimo rūbą
Išgiedu

Ašarų nėra:
Tai tavo kelias, tai tavo kelias,
Tai tau jį nueiti, 
Tavo vaikams ir anūkams
Nešti tavuosius klausimus,
Spręsti tavo mįsles

Taip, kaip aš sprendžiu savąsias

gintarai, gintarai, gintarėli

Girdžiu močiutės balsą,
Tai ją sapnavau visai neseniai,
Tai jį sapnavau visai neseniai,
Tai jie tave šitaip šaukdavo, 
Tai jie dabar tave šitaip pasikvietė,
gintarai,
Kad net prieglaudos sienos išgirdo

Buvai atpažintas

gintare, širdie, sušąlusi savo pačios 
Negebėjime
Save pačią girdėti

Danijos ar Lietuvos prieglaudos
Jokio skirtumo, kokia kalba kalba žmonių gerumas,

Durys, už kurių negali pasislėpti,
Dokumentai, kuriuose nebėra vardo,
Dokumentai, kurių pačių nebėra,
Kol kažkur kažkas išgirsta jį skambant,
gintarai, 
gintarai,
gintarėli

uždegu žvakę

išgiedu

Dainuoju

Stoviu ant tilto tarp dviejų kalnų, dainuoju,
Žodžiai manyje jau seniai, kartojami monotoniškai,
Širdies nebežadina,
Dar iš tų laikų, kai buvau maža,
Sėdėdavau močiutei ant kelių,
Vaikeli, padainuokim, sakydavo,
Ir dainuodavom, išmokau klausydama, išmokau pritardama, 
Niekad neklausiau savęs, ar man šitaip patinka,
Kaip ir išmokau plaukus skleisti per pusę,
Kas mėnesį patrumpinti kirpčiukus,
Pėdas sukišti į aukštakulnius,
Neklausdavau savęs, kartodavau vis tų pačių dainų žodžius,
Tikėdama, kad tai aš pati dainuoju,
Kol vieną kartą paklausei:
O kuri tau labiausiai patinka?
Kas kuri? – sutrikau, –
Kuri – daina, suknelė, šukuosena, 
Kuris – metų laikas, patiekalas, šokis,
Kurie – žmonės, įvykiai, pasakojimai?
Nežinau, – atsakiau tyliai,
Vos pati save išgirdau, –
Nežinau, niekad neklausiau, o ir manęs – neklausė,
Valgiau tai, kas yra, klausiau to, ką girdėjau,
Šokau tai, ką visi, buvau su tais, kurie su manim buvo:
Argi galima rinktis?

Dabar stoviu ant tilto tarp dviejų kalnų, dainuoju,
Tai visiškai nauji žodžiai, garsai, kurių niekad netariau,
Minkau juos liežuviu, tyrinėju gerkle, gerklomis,
Jau pusmetis netrumpinusi kirpčiukų,
Nelakavusi nagų, kojos pratinasi prie basos pėdos pojūčio –
Ant žemės,
Tik keturiasdešimt metų, ir štai –
Aš.