-
Saugaus prieraišumo stokojantys drambliukai miršta iš liūdesio… O vaikai?
Vartau vyro parsineštą 2011 m. rugsėjo “Nacionalinės geografijos“ numerį. Akys pačios pagauna tekstą, nuo kurio paskui negali atsiplėšti. Trumpai tariant, visa tai, apie ką mes šioje svetainėje su jumis kalbame ir kuo dalinamės, tik truputį… drambliškiau. Nairobyje veikia drambliukų prieglauda, skirta be tėvų ir suaugusiųjų likusiems mažiems drambliukams. Kur dingo suaugusieji? Neklauskite, tai liūdna istorija – turbūt patys įtariate. Ir aš ne apie ją.
-
Kai iš kalnų pieno upės tekėjo
Viena islandų istorija pasakoja apie milžinišką trolę Fumbrą, pagimdžiusią iš karto aštuonis mielus sūnus ir maitinusią juos visus iš karto ne kuo kitu, o savo pienu. To pieno buvo tiek daug, kad jis imdavo trykšti iš kalnų viršūnių ir balkšvas tekėdavo į kalnų ežerus – tai mačiusiems žmonėms telikdavo jį fotografuoti ir stebėtis: ir iš kur kalnuose tiek pieno?!
-
Apie tris M: meilę, motinystę ir mirtį
Taip jau susiklostė, kad sausio pabaiga-vasaris mano gyvenime kasmet tampa tokia lyg ir metų dauba – pačiu giliausiu, pačiu tamsiausiu ir skaudžiausiu laiku, tokiu – “ant išgyvenimo”. Kai viskas patikrinama, pereinama tarsi ašmenimis, tarsi šuke brauktum per spanguolės odelę. Šis pajautimas nesutampa su gamtiniu tamsiausių jėgų laiku – priešingai, tai tos dienos, kai saulė jau po truputį ima šviesėti ir šiltėti, kai apsigavusios alyvos ima brinkinti pumpurus ir nuo medžių šakų dingsta paskutiniai šermukšnių lašai. Ir tada užpuola speigas – aitrus, skvarbus, neatšaukiamas.
Jums taip pat gali patikti
Gyvenimo citrinos
-
Vidurvasaris. Giesmė
Įkvėpiau vasaros perkūniją ir užgimė visa tai kartu su jausmu, lyg tirpčiau migloje. Merkias atmerkia Miglotą akį Vandenis kaičia Žodžius įmaišo
Jums taip pat gali patikti
vidurio amžiaus krizei artėjant
-
Vandenys
Žodžiai ir melodija gimė laukiantis pirmos dukters. Buvo drėgna žiema, buvo vandenų magija. O dabar Ingula ir Co atrado tam naują formą. Vandenys vandenys vandenai Sklaidosi vėjyje pelenai Cukriniai žodžiai netikri Tirpsta jų melas vandeny
-
keturi malūnai
sukasi malūnai be krantų, sijonus pakaišius išeinu, virpa šnervės godžiai, sūkuriuos paskendau, dar skęsiu naktys trumpos skęst ilgiuos
-
Tai, kuo labai domėjosi pareigūnai kratos metu
Tik praėjus pusmečiui, pradeda išlįsti detalės iš to ankstyvo ryto, kai mūsų namuose siautėjo teisingumas. Tie bejausmiai veidai, mano vaikams klausiant jų vardų. Nei šypsenos, nei atsakymo. Tie šalti lediniai judesiai, ignoruojantys vaiko rankelių tiesiamus žaisliukus. Tai piktžiuga akyse, atradus ką nors, kas bent kiek gali priminti įkaltį: “O kas čia?”
-
diena mieste
Elektroninis requiem mano apsvaigusioms jaunystėms naktims nepažįstamų miestų gatvėse. Tąkart – Klaipėda, gal 1997-ieji. Žmonės, kurių daugiau niekad nemačiau. Ir daina apie volungę, kurios daugiau niekada negirdėjau. Daug bruzdesio, daug ilgesio, daug tylos. ša! u-tiu-tiu-tiūūūūūūūū! naktis jau brėkšta nemiega miestas už lango volungės miestas jau brazda atskrido strazdas sankryžos švyti keikias sirenos
-
moterys mylisi
moterys mylisi pirštai susipina kasos susivelia kojos susiveja papilvės glaudžiasi strėnos įsitempia akys išsiplečia akys išsiveržia moterys mylisi žemė susikaupia laužas įsikuria ledynai tirpsta delnu nusirita švino kankorėžis beldžias į langą ieškantys žmonės
-
samanų guolis
Ingula moka šiai dainai padaryti nuostabų mmmmmmmmm – įsupa ir išliūliuoja, lauksiu galutinio skambesio. delnai į žemę šaknis įleidžia tarp tavo pirštų mėnuliai skleidžias mėnuliai skleidžias žvaigždė suloja samanom kloju mudviejų guolį
