baltos raudonos

Tetai Bronelei ir jos laiko 
Saleziečių vienuolynui

kai eidavom į koplyčią,
apeidavom ir tvenkinius
gulbių prisėtus

vienuoliai juos buvo apsodinę rožėmis
baltos raudonos

nors skinti neleisdavo –
kaip ir riešutauti

varydavo botagu 
rykštėmis

vienuolyno varpas mušdavo 
šeštą aštuntą dvyliktą

su juo skaičiavau metus

kai užėjo karas
spygliai suraižė mūsų sielas
kerzavai ištrypė gėlių darželius
mūsų darželius
baltus raudonus

rožių žiedlapiai smigo į mūsų skruostus
krūtines širdis krūtis
šlaunis blauzdas padus
suknelių palankus

tekėjo iš kūno krauju
kurio nelaukėm

juos guldė palei tvoras
palei tvoras
aikštėse 
palei bažnyčias

tylėk vaikeli 
vaike tylėk
neliko dievo

baltos raudonos 
atgimė pagalvių užvalkaluose
šūvių plėšinius pridengusiuose paveikslėliuose
pelenėmis apkaišytose 
pasakose

baltos raudonos
ir dabar bežydi
koplyčios sienose

naktimis

tenai už tvenkinio
kur ūbauja pelėda

kai migdau dukteris
ūbauja atsiminimuose
kurie yra ne mano

vienuoliai pasitraukė į romą
išsivežė stulas kryžius mirusiųjų palaikus
išsivežė maldas tylą
rykštes ir botagus 
mūsų kinkoms perlieti
mokyklą ir pamaldas

kalbėjo kad
vatikane įkūrė bendruomenę suteikdami
jai šito kaimo vardą

ar ir ten jos žydi 
ar ir ten
baltos raudonos