„…Vyrai turėtų pasiūlyti savo moterims susirasti gimdymo draugę moterį“

Su šia šeima susipažinome jiems laukiantis antrojo vaikelio. Tiesa, mamą pažinojau jau anksčiau – ji lankėsi Nėščiųjų klube rengdamasi pasitikti pirmąjį sūnų. Laukdamasi antrojo, moteris nusprendė norinti gimdyme šalia savęs matyti ir vyrą, ir dulą. Kadangi po pirmo gimdymo cezario būdu ji svajojo apie natūralų gimdymą, ruošėmės siekdami apčiuopti esmių esmes, siekdami suprasti, ką galėtume išmokti iš pirmo vaikelio gimimo, kad padėtume artėjančiam gimdymui. Tam prireikė ne vieno susitikimo.
Šį atsiliepimą tėtis parašė praėjus kelioms savaitėms po gimdymo. Esu labai už jį dėkinga – už atvirumą ir jautrumą, už stiprybę ir išmintį paprastai kalbėti apie tokius svarbius dalykus.
Galiu pasakyti, kad gimdymo metu jaučiausi taip, lyg mes visi keturi – mama, tėtis, ateinantis mažylis, ir aš, dula, – būtume viena, neperskiriama komanda: rami, pasitikinti, lengvai banguojanti naujos pradžios link.
Mamos svajonė išsipildė – mažylis gimė natūraliai. Tiesą sakant, tą akimirką, kai po kelių valandų, kurios buvo iš tiesų sunki, intensyvi fizinė ir emocinė kelionė, mažylis išniro – visi supratome, kad stebuklas įvyko. Kad tikėjimas, troškimas ir pastangos gali padėti pasiekti to, kas, regis, neįmanoma. Toliau tegul kalba tėtis.
Vitalija

DAINIUS:

„APLINKYBĖS. Tavo žmona laukiasi antrojo ir šįkart nori, kad gimdymas nesibaigtų cezario pjūviu. Akys dega troškimu patirti vieną didžiausių moters paslapčių – gimdymą. Suprantu ir palaikau jos norą bei stengiuosi padėti.

ĮŽANGA. Einant trečiam ketvirtam mėnesiui žmona pasako, kad norėtų, jog gimdyme dalyvautu ir dula. Pirmas reakcija – sutrikimas ir klausimas galvoje „kas gali tave geriau suprasti už tavo vyrą, negi tau neužtenka manęs?“. Žmona, žiūrėdama į akis, gali perskaityti tuos klausimus mano veide, tačiau aš nieko nesakau, giliai įkvepiu ir stengiuosi būti supratingas, tad pasakau, kad jeigu ji taip jaučia, tai tegu eina ir pakalba su keliomis dulomis, pažiūri, ar gali gauti kažką daugiau nei galiu duoti aš. Tuo metu nuoširdžiai tikiu, kad veikiausiai neras. Po kelių savaičių žmona pasakė, kad surado moterį, su kuria norėtu pabendrauti daugiau ir pajusti, ar gali prie jos jaustis laisvai.

INTRIGA. Po kelių žmonos susitikimų su Vitalija aš matau, kad ši nepažįstama moteris sugebėjo pasiekti mano žmoną geriau nei aš. Žmona šįkart norėjo gimdyti Kaune, kaip ir pirmąjį, o aš jai bandžiau pasakyti, kad turint 2 metų vaiką važiuoti gimdyti į Kauną yra logistinis košmaras. Tačiau visi pokalbiai baigdavosi tuo, kad nėra neišsprendžiamų problemų. Po pokalbių su Vitalija ji man pasakė, kad nebesvarsto galimybes gimdyti Kaune. Tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, kad, nepaisant mano užgauto išdidumo, Vitalijos ir mano požiūriai dėl žmonos gimdymo sutampa ir ji geriau už mane sugeba pasiekti mano žmoną.

PAŽINTIS. Laikas ėjo, moterys bendravo ir atėjo laikas bendram susitikimui, t. y. žmonos, Vitalijos ir mano. Jaučiau, kad gali būti kiek nejauku. Ši moteris matys mano žmoną nuogą. Ir ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Ir nenoriu gimdymo metu dar galvoti apie tai, kad mano veiksmus stebi „trečias“ žmogus. Tačiau pirmoji pažintis buvo tikrai jaukesnė negu tikėjausi. Tiesiog klausiausi, kaip jos bendrauja ir pradėjau suprasti, kodėl žmona pasitiki Vitalija. Žodžiais to apibūdinti negaliu, nes Vitalija pasitikėjimą teikia savo buvimu.

VEIKSMAS. Stengiesi būti pasiruošęs, mintyse sau kartoji, kad palaikysi žmoną visuose jos sprendimuose, tačiau po dviejų valandų stangų, kai gydytojas konstatuoja, kad kūdikis nenori keliauti gimdymo takais, kai išgirsti, kaip akušerės už durų kalbasi, kad sąrėmiai/stangos atrodo nepakankami, tu pajauti, kad visas karžygiškas nusiteikimas byra kaip smėlis pro pirštus. Šioje situacijoje pirmasis pasiduoda gydytojas (iš balso supranti, kad, jo nuomone, reikia ruoštis dar vienai cezario operacijai), o po to pasiduodi ir tu, nes galvoje pradeda suktis įvairios rizikos. Ir jeigu tuo metu šalia tavo gyvenimo moters daugiau nieko nebūtų, tai šis pasidavimas ir susitaikymas nusitransliuotų jai. Ir gali būti, kad tai taptų realybe. Tačiau tuo metu gimdykloje yra dar vienas žmogus, kuris savo buvimu teikia pasitikėjimą, ir tas pasitikėjimas visus nustebina ir pakeičia istoriją.

ATSILIEPIMAS. Vitalija puikiai jaučia žmones: emocijas, baimes, poreikius. Turi milžinišką emocinę patirtį. Moka valdyti emocijas ir sugeba patarti, kaip su jomis tvarkytis. Šiame žodžių ir komunikacijos amžiuje, kai visi nori būti išgirsti, ji puikiai jaučia tikrąjį žodžio svorį, juo nepiktnaudžiauja ir jaučia, kada tyla yra dar iškalbingesnė.

PATARIMAS. Vyrai, kurie supranta, kad negali visko suprasti, vyrai, kurie sugeba pripažinti, kad jų mylimos moterys yra emociškai brandesnės ir sudėtingesnės už juos, turėtų patys pasiūlyti savo moterims susirasti gimdymo draugę moterį. Tai nereiškia, kad šiuo kritiniu gyvenimo momentu jūsų nereikės. Tai kaip tik reiškia, kad jūsų labai reikės, o labiausiai reikės jūsų supratingumo ir tikėjimo jomis. Ir jeigu per tuos devynis nėštumo mėnesius bus Valentino diena, gimtadienis ar Kalėdos, ir jūs laužysit galvas, ką čia jai padovanoti, tai padovanokite ne masažą ar grožio procedūras, o pokalbį su Vitalija (masažą ir grožio procedūras pataupykit po gimdymo).“

Nematoma mergaitė, arba Pamirštų kambarių istorijos

Ką turi išgyventi vaikas, kad išmoktų pasidaryti nematomas?

Ką turėjau patirti aš, kad išmokčiau tapti nematoma – mergaitė, kurios ją ketverius metus pradinėse klasėse mokiusi mokytoja net neprisimena? „Matyt, buvai tokia gera, kad nepastebėdavome…“ Ir iš tiesų – kiek save atsimenu, visu kūnu įsitempusi stengdavausi pajusti, ko iš manęs tikimasi ir kaip man elgtis, kad atliepčiau kitų poreikius. Taip per kelis dešimtmečius tapau tobula prisitaikymo meistre, chameleonu, jaučiančiu subtiliausius virpesius. O viduje tuo metu tūnojo pavojingai kunkuliuojanti, gaivalinga, gyvastinga, kūrybinga ir kartu suicidiška moteris. Kokia gabaus vaiko drama, pasak Alice Miller, ištiko mane, kad gyvenimas ėmė ir susiklostė štai šitaip?

Nuo tos dienos, kai tapau mama savo vaikams, nuėjau ilgą kelią per dabartį ir praeitį, siekdama prisiminti savo istoriją, dėmuo po dėmens dėliodama detales, susiedama balsų, garsų, kvapų nuotrupas su savo dabartinėmis būsenomis ir elgesiu, kad daugmaž suvokčiau, kodėl dabar esu čia, kur esu, ir tokia, kokia esu. Tapusi mama nebegalėjau sau leisti toliau gyventi užsimerkusi.

O tada radau pamestą raktą nuo durų, kurias ilgus trisdešimt metų stengiausi pamiršti, ir priėmiau sprendimą nuo motinystės liekantį laiką skirti skleisti žiniai: vaikas jaučia, vaikas patiria, vaikas atsimena. Skirti tokių pat vaikų palaikymui. Nes tai, ką patyriau aš, patyrė ne vienas vaikas. Nes alkoholis, emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta buvo ir dažnai tebėra daugelio Lietuvos šeimų kasdienybėje. Nes už dailiai krakmolytomis servetėlėmis pridengtų sekcijų fasadų, už prabangių firmų suknelių, už garsaus ir pabrėžtinai linksmo čiauškėjimo plaka supratimo, pagarbos ir bendrystės išsiilgusios širdys. Skaityti toliau: Nematoma mergaitė, arba Pamirštų kambarių istorijos

Gimdymas namuose, kai gyveni pelkėse

Šiandien noriu parašyti, kad daugelis net pačiai valstybei įtarimų kėlusiame ikiteisminiame tyrime dalyvavusių asmenų, kuriuos Vilniaus rajono prokuratūra kaltino kanibalizmu, vaikų pardavimu organams ir dar kažkuo labai baisaus, jau yra „atlaisvintų“ – akušerės, devynių vaikų mamos Ivetos Vaiginienės byla taip ir nebuvo užvesta; gydytojos akušerės ginekologės, dviejų vaikų Bangos Kulikauskaitės byla nutraukta; gydytoja, keturių vaikų mama Dalia Jakaitė iš kriminalinių nusikaltėlių perkvalifikuota į administacines pažeidėjas; man beveik visi per kratą surinkti daiktai grąžinti, tikiuosi, režisierės, trijų vaikų mamos Inesos Kurklietytės jau visi daiktai namuose.

Bet aš nebenoriu jų liesti. Jie nešvarūs, nučiupinėti, ištaršyti – mano užrašai, mano dokumentai, vaikų kompaktai su filmukais.  Skaityti daugiau…

Vasario 19-oji. Dveji metai po kratos mūsų namuose

Šiąnakt sueina lygiai dveji metai nuo to ryto, kai mūsų namuose buvo atlikta krata. Ilgi dveji metai, per kuriuos viskas tiek daug pasikeitė ir kartu nepasikeitė niekas.
Visus šiuos metus svarsčiau, ar noriu viešai papasakoti, kaip iš tiesų jaučiausi tuo metu. Kaip tebesijaučiu iki šiol. Vis dar nežinau, tačiau jausmai, išgyventi tą rytą, tebėra gyvi, stingdantys kraują.
Mes pakeitėme butą. Jau du kartus. Mergaitės paaugo. Gimė trečiasis. Gyvenimas teka ir, regis, viskas pasimiršta, tačiau Damoklo kardas tebekabo.  Ir tarsi nieko nevyksta, tylu ne tik žiniasklaidoje, tylu ir mūsų namuose. O vis dėlto baimės šešėlis nedingo – lyg vietoj dangaus virš galvų būtų dangtis, lyg vis dar neturėtume kuo kvėpuoti. Skaityti toliau: Vasario 19-oji. Dveji metai po kratos mūsų namuose

Saugaus prieraišumo stokojantys drambliukai miršta iš liūdesio… O vaikai?

Vartau vyro parsineštą 2011 m. rugsėjo „Nacionalinės geografijos“ numerį. Akys pačios pagauna tekstą, nuo kurio paskui negali atsiplėšti. Trumpai tariant, visa tai, apie ką mes šioje svetainėje su jumis kalbame ir kuo dalinamės, tik truputį… drambliškiau.

Nairobyje veikia drambliukų prieglauda, skirta be tėvų ir suaugusiųjų likusiems mažiems drambliukams. Kur dingo suaugusieji? Neklauskite, tai liūdna istorija – turbūt patys įtariate. Ir aš ne apie ją. Skaityti toliau: Saugaus prieraišumo stokojantys drambliukai miršta iš liūdesio… O vaikai?

Kai iš kalnų pieno upės tekėjo

Viena islandų istorija pasakoja apie milžinišką trolę Fumbrą, pagimdžiusią iš karto aštuonis mielus sūnus ir maitinusią juos visus iš karto ne kuo kitu, o savo pienu. To pieno buvo tiek daug, kad jis imdavo trykšti iš kalnų viršūnių ir balkšvas tekėdavo į kalnų ežerus – tai mačiusiems žmonėms telikdavo jį fotografuoti ir stebėtis: ir iš kur kalnuose tiek pieno?! Skaityti toliau: Kai iš kalnų pieno upės tekėjo

Apie tris M: meilę, motinystę ir mirtį

Taip jau susiklostė, kad sausio pabaiga-vasaris mano gyvenime kasmet tampa tokia lyg ir metų dauba – pačiu giliausiu, pačiu tamsiausiu ir skaudžiausiu laiku, tokiu – „ant išgyvenimo“. Kai viskas patikrinama, pereinama tarsi ašmenimis, tarsi šuke brauktum per spanguolės odelę. Šis pajautimas nesutampa su gamtiniu tamsiausių jėgų laiku – priešingai, tai tos dienos, kai saulė jau po truputį ima šviesėti ir šiltėti, kai apsigavusios alyvos ima brinkinti pumpurus ir nuo medžių šakų dingsta paskutiniai šermukšnių lašai. Ir tada užpuola speigas – aitrus, skvarbus, neatšaukiamas. Skaityti toliau: Apie tris M: meilę, motinystę ir mirtį

Tai, kuo labai domėjosi pareigūnai kratos metu

Tik praėjus pusmečiui, pradeda išlįsti detalės iš to ankstyvo ryto, kai mūsų namuose siautėjo teisingumas.
Tie bejausmiai veidai, mano vaikams klausiant jų vardų. Nei šypsenos, nei atsakymo. Tie šalti lediniai judesiai, ignoruojantys vaiko rankelių tiesiamus žaisliukus. Tai piktžiuga akyse, atradus ką nors, kas bent kiek gali priminti įkaltį: „O kas čia?“ Skaityti toliau: Tai, kuo labai domėjosi pareigūnai kratos metu