Įrašai
-
Gyvenimo citrinos
Pokalbis LRT laidoje GYVENIMO CITRINOS su Lavija Šurnaite apie mano kelionę skyrybų link, toksiškus santykius, kaip jie formuojasi ir kaip iš jų išsivaduoti, apie sveikimą ir iššūkius keliaujant jo link. Lauksiu jūsų klausimų ir komentarų čia, mano FB ir elektroniniu paštu!
Jums taip pat gali patikti
Paprasta aritmetika
-
Nematoma mergaitė, arba Pamirštų kambarių istorijos
Ką turi išgyventi vaikas, kad išmoktų pasidaryti nematomas? Ką turėjau patirti aš, kad išmokčiau tapti nematoma – mergaitė, kurios ją ketverius metus pradinėse klasėse mokiusi mokytoja net neprisimena? „Matyt, buvai tokia gera, kad nepastebėdavome…“ Ir iš tiesų – kiek save atsimenu, visu kūnu įsitempusi stengdavausi pajusti, ko iš manęs tikimasi ir kaip man elgtis, kad atliepčiau kitų poreikius. Taip per kelis dešimtmečius tapau tobula prisitaikymo meistre, chameleonu, jaučiančiu subtiliausius virpesius. O viduje tuo metu tūnojo pavojingai kunkuliuojanti, gaivalinga, gyvastinga, kūrybinga ir kartu suicidiška moteris. Kokia gabaus vaiko drama, pasak Alice Miller, ištiko mane, kad gyvenimas ėmė ir susiklostė štai šitaip? Nuo tos dienos, kai tapau mama savo vaikams, nuėjau ilgą kelią…
-
Vasario 19-oji. Dveji metai po kratos mūsų namuose
Šiąnakt sueina lygiai dveji metai nuo to ryto, kai mūsų namuose buvo atlikta krata. Ilgi dveji metai, per kuriuos viskas tiek daug pasikeitė ir kartu nepasikeitė niekas. Visus šiuos metus svarsčiau, ar noriu viešai papasakoti, kaip iš tiesų jaučiausi tuo metu. Kaip tebesijaučiu iki šiol. Vis dar nežinau, tačiau jausmai, išgyventi tą rytą, tebėra gyvi, stingdantys kraują. Mes pakeitėme butą. Jau du kartus. Mergaitės paaugo. Gimė trečiasis. Gyvenimas teka ir, regis, viskas pasimiršta, tačiau Damoklo kardas tebekabo. Ir tarsi nieko nevyksta, tylu ne tik žiniasklaidoje, tylu ir mūsų namuose. O vis dėlto baimės šešėlis nedingo – lyg vietoj dangaus virš galvų būtų dangtis, lyg vis dar neturėtume kuo kvėpuoti.
-
Apie teises ir miego debesis
Vaikas turi teisę gimti natūraliu būdu. Vaikas turi teisę gimti tada, kai ateina JO laikas. Vaikas turi teisę maitintis natūraliu maistu. Pirmiausia – savo mamos pienu. Vaikas turi teisę jausti savo tėvus visais savo pojūčiais: juos liesti, girdėti, užuosti, matyti… Ragauti?:)
-
Saugaus prieraišumo stokojantys drambliukai miršta iš liūdesio… O vaikai?
Vartau vyro parsineštą 2011 m. rugsėjo “Nacionalinės geografijos“ numerį. Akys pačios pagauna tekstą, nuo kurio paskui negali atsiplėšti. Trumpai tariant, visa tai, apie ką mes šioje svetainėje su jumis kalbame ir kuo dalinamės, tik truputį… drambliškiau. Nairobyje veikia drambliukų prieglauda, skirta be tėvų ir suaugusiųjų likusiems mažiems drambliukams. Kur dingo suaugusieji? Neklauskite, tai liūdna istorija – turbūt patys įtariate. Ir aš ne apie ją.
-
Kai iš kalnų pieno upės tekėjo
Viena islandų istorija pasakoja apie milžinišką trolę Fumbrą, pagimdžiusią iš karto aštuonis mielus sūnus ir maitinusią juos visus iš karto ne kuo kitu, o savo pienu. To pieno buvo tiek daug, kad jis imdavo trykšti iš kalnų viršūnių ir balkšvas tekėdavo į kalnų ežerus – tai mačiusiems žmonėms telikdavo jį fotografuoti ir stebėtis: ir iš kur kalnuose tiek pieno?!
-
Apie tris M: meilę, motinystę ir mirtį
Taip jau susiklostė, kad sausio pabaiga-vasaris mano gyvenime kasmet tampa tokia lyg ir metų dauba – pačiu giliausiu, pačiu tamsiausiu ir skaudžiausiu laiku, tokiu – “ant išgyvenimo”. Kai viskas patikrinama, pereinama tarsi ašmenimis, tarsi šuke brauktum per spanguolės odelę. Šis pajautimas nesutampa su gamtiniu tamsiausių jėgų laiku – priešingai, tai tos dienos, kai saulė jau po truputį ima šviesėti ir šiltėti, kai apsigavusios alyvos ima brinkinti pumpurus ir nuo medžių šakų dingsta paskutiniai šermukšnių lašai. Ir tada užpuola speigas – aitrus, skvarbus, neatšaukiamas.
Jums taip pat gali patikti
Gyvenimo citrinos
-
Tai, kuo labai domėjosi pareigūnai kratos metu
Tik praėjus pusmečiui, pradeda išlįsti detalės iš to ankstyvo ryto, kai mūsų namuose siautėjo teisingumas. Tie bejausmiai veidai, mano vaikams klausiant jų vardų. Nei šypsenos, nei atsakymo. Tie šalti lediniai judesiai, ignoruojantys vaiko rankelių tiesiamus žaisliukus. Tai piktžiuga akyse, atradus ką nors, kas bent kiek gali priminti įkaltį: “O kas čia?”
