mano ašaros tau, mano meile,
mano nemigos tau ir –
kraujas
tvenkiasi mano krūtinėje,
mano pačiam vidury, ten, kur
krūtyse brinksta speneliai
mano lūpose pieno saldumas,
kai giedu sapnus,
giedu tyliai, kad ti ktavo širdelė girdėtų,
kad jokie svetimi,
jokie sušąlę, paniurę, jokie
nejustų
kaip laukinės katės, kaip kalės, kaip pelės
ar kaip šikšnosparnės,
mano akys ir rankos, ir mano lytėjimas,
ir
varva per burną medus, varva meilė,
ir
augi tu, o stebukle, o aš tik senėju
nuo šito gerumo,
niekuo nepakeičiamo
kaip motinos pienas ištrykštantis geizeriais
iš pasaulio šerdies
šitoks saldumas