VITALIJA MAKSVYTĖ

į nuskalbto chalato kišenėlę
dėdavo obuolių sėkleles, pienių pūkus, nulūžusią agrasto šakelę, plunksną,
o dažniausiai – kumštį, suspaustą į akmenį, Skaityti toliau: Stiklo šalis

staklėse sėdėdavo per dienas,
rankos dirbdavo pačios,
siūlas vydavo siūlą,
ir mintys tekėjo lengvai Skaityti toliau: šermukšninė

mano mažutė,
mano mylimoji,
nedrąsi paliesti –
tik tiek, kiek reikia Skaityti toliau: Elenai

I

liko nedaug,
mažiau nei girdėta: Skaityti toliau: Mano moterys. 2

I

prabudusi nesuprantu: katra?

tankiausiai – ta, dainuojanti,
kurios nepažinojau,
prasikeitėme, nors daiktai išsaugojo šilumą; Skaityti toliau: Mano moterys

I

su pirmąja perkūnija išlinguoja,
veidai, kaukši, sijonai,
ir visos tik akys ir klubai,
plaukai ir išbrinkusios įsčios Skaityti toliau: Prabudimas

maža mergaitė, maža tinginėlė,
neprisipažįsta klydusi,
neprisimena skridusi,
tyliai suteka į tamsų sapną,
tyliai verkia,
bandelė prakąsta

beprotiškai gražus rytas
tu pratarei
ir ištirpai danguj Skaityti toliau: Sapnas (1997-ieji)

kurva kurva kurva,
rėkdavo varydamas botagu per jos siaurą pasturgalį

užversdavo vidury kiemo,
ir varydavo, kol pridusdavo pats nuo savo stiprumo Skaityti toliau: Vaikystė

I

ėmė kūprintis, dengtis, slapstytis,
nustojo dainuot, daržą ravėdama stengės į žemę sulįsti,
baigės lėlės, žaidimai, draugai,
baigės ramybė ir pasakos baigės,
liko naktys – nudirbtos, įaudrintos žvėriškai Skaityti toliau: Mergaitės. Didžioji