Mergaitės. Mažoji

I

tai buvo nedidelė balta mergytė,
jos menkas suliesėjęs kūnelis
drebėjo iš šalčio ir baimės,

kai lindėdama po tujomis,
po sprogstančiu agrastų krūmu ar egle,
laukdavo, kol namuose nurims audra,

kai sukišusi kumštukus į ausis
stengdavosi negirdėti,
stengdavosi sustabdyti,
stengdavosi tik savo širdies ūžesiu gyventi,

jos menkas suliesėjęs kūnelis
po tujom dėliodavo akmenukus,
visą takelį, visą taką, žingsnių pelais
ar skruzdžių rankelėm išklotą,

tik sau niurnėdama žodžius,
begarsė, pindavo viksvų kasas,
rudenį – šaknį kerėdavo baltą,

rinkdavo duženas, krislelius, žarnos galiuką,
brolio šliauka vadinamą,
rinkdavo plunksas ir netgi vištašūdžius,
smulkiais raštais dėstė mozaikas,

o kartais iki kraujo sukąsdavo lūpas,
paskui tysodavo palei šulinį
į delnus sumerkus akis, kad labiau neskaudėtų

II

laukdavo, kol sutems,
kol viduj taps tylu,
kol apslinkus namus, sodą, patvorius,
kitam nuošaly ras taip pat susigūžusį brolį

už rankos paims, įsitvers –
juk vyresnė, juk jis dar mažytis

pirštais kišenėlėse brazdindama niekučius,
įsliuogs pro langelį į vidų,

paskui sapnuos agrastus, duoną,
rūgšties ir saldumo pritvinkusią,
godžiai les grūdelius, čiulps nektarą iš smilgų,
riešutėlius kedens, iš tujos narelių išslydusius,

sapnuos, kad ant žvilgančio dviračio
mažas didžiaakis berniukas atrieda
ir kad žaidžia abu, ir kad juokiasi,
ir kokie laimingi, kaip garsiai,

kaip teka upelis pro šalį margėdamas,
kaip iš po kojų pašoka jiems akmenys
ir būriuojas šalia pilimis ir tvirtovėmis,
o anam dubury raudongalvė žuvelė gyvena – – –

dar sapnuos, kad berniukas paims ją už rankos
ir kad šitaip abu jie nueis paieškoti jos brolio,

šis visai nelindės patvory, dilgėlėm apsitvarstęs,
ir tvartely nebus užsiglaudęs už karvės,
ir nebus kirveliu jo praskelta galva,

o paskui visi trys žengs gilyn, į mėnulį,
per šulinio aukštus vartus,
ir sniegas girgždės, ir rasa brinks tarp durų,
ir nieko nebus,
tik trys širdys, delniukais suaugusios

III

jos menkas suliesėjęs kūnelis nubusdavo
purtomas rankos, purtomas drebulio,
tepaluotas smaluotais nagais išpėdavusio patalą

IV

greitai risdavosi iš lovos,
glausdavo prie šąlančio pečiaus rūbelius,
tipendavo prie puodų,
radijui plėšiant ryto garsus,
stverdavo kibirus,
pas kiaules, pas telyčią, pas karvę,
prie tešmens, šilto pieno rožančiaus

sukošdavusi plaudavosi rankas,
šepečiu braukdavo galvą, prie viryklės įtaisytoje šukėje
skaičiuodama kasdien ilgėjančius plaukus,
uždarydavo vartus ir nubėgdavo,
laukdama, kol vieną dieną viskas ims ir pasibaigs

V

tai buvo nedidelė balta mergytė,
jos menkas suliesėjęs kūnelis
visas drebėjo iš džiaugsmo ir laimės,
kai tverdama rankose molį,
kai lipdydama žodžiais, mintimis ir darbais savo troškų pasaulį,
dar šuoliavo per pienėmis žvilgančias vasaras,
kai dar klaũsė, dar kláusė, kai gebėjo matyti –
ir tują, ir savo liūdnumą pamiršusi

Patinka turinys?

Kviečiu prenumeruoti mano naujienlaiškius!

Palikti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *