į bekraštę visatą suplyšta istorijoseik už jų eik už jų girdžiu ragina balsaseik už tos sukurtos netikros teritorijoseik kur žvilgsnis kur žodis – nors alsas nors nuovargis būti su kitu intensyviainors akys ir rankos sunkiau daug už sakinįbet juk esam ne raidės o giedantys gyviaijuk užmuštum iš karto pataikęs su akmeniu esam gyviai – smulkutis paviršiaus motyvaskraujas liejasi gimdant pargriuvus ar šaudanteik į širdį į žvilgsnį į šokį į judesį – gyvaskol esu kol esi kol yra tyloje tebeaudžiamas eik už to kas iš proto iš pykčio už kaukiųkas iš noro iškilt aukščiau žemės ir dulkiųtavo dievas ir deivės mano įsčiose kaukiasavimi galiu tapt tik save nuo savęs nusipurčiusi žodžiai…

Tetai Bronelei ir jos laiko Saleziečių vienuolynui kai eidavom į koplyčią,apeidavom ir tvenkiniusgulbių prisėtus vienuoliai juos buvo apsodinę rožėmisbaltos raudonos nors skinti neleisdavo –kaip ir riešutauti varydavo botagu rykštėmis vienuolyno varpas mušdavo šeštą aštuntą dvyliktą su juo skaičiavau metus kai užėjo karasspygliai suraižė mūsų sielaskerzavai ištrypė gėlių darželiusmūsų darželiusbaltus raudonus rožių žiedlapiai smigo į mūsų skruostuskrūtines širdis krūtisšlaunis blauzdas padussuknelių palankus tekėjo iš kūno kraujukurio nelaukėm juos guldė palei tvoraspalei tvorasaikštėse palei bažnyčias tylėk vaikeli vaike tylėkneliko dievo baltos raudonos atgimė pagalvių užvalkaluosešūvių plėšinius pridengusiuose paveikslėliuosepelenėmis apkaišytose pasakose baltos raudonosir dabar bežydikoplyčios sienose naktimis tenai už tvenkiniokur ūbauja pelėda kai migdau dukterisūbauja atsiminimuosekurie yra ne mano vienuoliai pasitraukė į romąišsivežė stulas kryžius mirusiųjų palaikusišsivežė maldas tyląrykštes ir…

Atsitiktinumas atskleidžia pasaulio grožį – Šerkšno blakstienose Vilniaus langinių aidai,Savo širdies strėle šitą laiką kliudaiIr pajunti, kad teliko akimirka – tyli, bežodė, Bet ne betikslė – kvėpuoji, glostai, migdai,Ūkanos virpina bokštus, paliečia sielą,Pirštu brauki per stiklą, garsą nemieląSieji su šiuo miestu, šia gatve, kur buvai Vakar, kur esi šiandien, bet dėl rytojausNiekas nežino, temstant ryškėja kiti garsai,Sprogsta kraujagyslės, cypia širdis pratisai,Rankomis apglobi galvą – juk jokio pavojaus Čia dar namai, čia dar namai, nors žinai –Ledo gėlės Nery trunka lygiai akimirką vieną,Ledo gėlės tekės upeliu palei sieną,Skęsta vijokliuos pavasarį Vilniaus langinių aidai

kultūra yra tik sakinių šydasant mūsų kailiųmūsų iltys kniedytos svarovskiaismūsų letenos sukištos į laiveliusloubutenus ar martensus sakinių šydas plyšta karuoseguoliuosebaisiai išalkus sakinių šydas plyšta kovose dėlpaminklų vėliavų helovynų lengva mesti į kitą akmenįkurio tarsi nepaėmėm sakinių šydas plyštatoliau dengiamės skiautėmisvadindami tai aukštąja mada vintažuarba o iš viso ko jūs čia norite kultūra yra tik dalis visų pasaulio kultūrųkurios nuo mūsų pačių paslepiamūsų pačių žvėriškumą om skamba budistų šventykloseamen skamba krikščionių bažnyčioseaaaa skamba karo laukuoseprievartaujamų moterų guoliuoseooo skamba mylimų moterų guoliuosegreitojo ar lėtojo maisto restoranuosepo pavykusių filmų premjerųmuziejuose homo sapiens homo erectus balansuoti tarp išminties ir erekcijoskurios pasirodo būdingos abiejų lyčiųvisų lyčiųvarputėmsvarpomsnepriklausomoms nuo padorumo ar nuo išsilavinimo sakinių šydas plyšta delnuoseį…

Nuovargio soduose rankoms ilsėtis pabodoTarp puodų, skalbinių, klaviatūros,Tarp sekso, padavimų, aruodo, Juntu, kaip tuštėjame,Kaip brėžias į kaktą žemaitiškos raukšlės,Kaip lūpos sausai susičiaupiaIr trankos per kūnąNesumegztos mintys, Arbatą gurkšnojame,Dailiai užraitom pirštus, apatinius ir šypsnius,Dužus porcelianas ant stalo, Gliaumėjame,Geismo siūlais prie veidrodžiųPrikalam širdis: Joks medžioklis kirviu,Joks žvejas žeberkluNebekirs upės tarp mūsų šlaunų,Nebebraidžios, Nuovargio soduose kaltūnais susiveliam, Pliauškinam piktą liežuvį,Ima šnypšti viryklės, – Staiga išlaisvėjame

dangaus skliautas buvo didesnis nei galėjau aprėpti užsimerkiau kad tik nereikėtų žiūrėti išsigandauką pamatysiu arba ko ne taip ir likau užsimerkusi

Nieko asmeniška. Tik aš ir tu, Viešpat(i)e.

šventas sakau esi šventasbroli stuburas tiesias į dangųpėdos į molį auksina mano karūnąsaulė voratinkliuos nieko geriau nebūnanors jokio atilsio nieko geriau nebūnadūzgiame bitėmis eina skersai per kūnąšoka priglunda rikteli tiesiamės tįstame sėjamėsjudame tiesiai į mirtį tiek ir užtrukome leiskim kitam užgimti neša karūną saulėsklendžiam voratinkliuos lengva save patirti nors jokio atilsio