Pasaulio sukūrimas

Štai jums pirmas mano eilėraštis,
įkvėptas kaulų,
sausgyslių, venų, tarpląstelinio skysčio,
ir dar to kažko, kas giliau ir šlapiau, ir švariau

 

to, kas viso pasaulio moterų įsčiose glūdi,
žvelgia tamsia makšties akimi,
o vokeliai vos virpčioja

 

ir erdvė virš manęs, virš mūsų, visų
suvibruos
dangaus kiautas perskils
į dvi lygias dalis ir nuriedėjęs
ims dygti rytojaus avinžirniais

 

o, jūs mano mielos, mano artimos moterys,
kiek skausmo jūsų veiduos,
kaip jie trupa, kaip girgžda, kaip juokiasi,
džiaustant skalbinius, renkant akis
mezginių ar nuo kortų stalelių, monitorių

 

kiek to paties drėgno švelnumo
jūsų žvilgsniuose ir viduriuos –
išsakyt negalėčiau

 

tik jaučiu, kaip pulsuojam, kaip tvinksim,
kaip kvėpuojame vienu ritmu,
per žemę nusidriekiam,
vienu galingu atodūsiu
verčiamės ir išridenam vaikus,
kaip virkštelės susipina į vieną nedalomą „maaaaaaaaaa“

 

ir skanduojam, ir kūkčiojam, išstenam,
ir dainuojam, ir išvemiam, ir neviltingai
kartojame, ir aimanuojame, ir vis tik „ma“,
kol „ma-ma“, mielos moterys

 

mano ir mūsų visų –
kol „mama“

 

šis pasaulis nusistebi:
negi taip paprasta?

 

mes atsakome: dar paprasčiau,
stiebiamės
tarp mirties ir mirties,
šitoks ilgas gyvenimas telpa į vieną akimirksnį, mielosios,
kauluose brinksta,
šitoks ilgas ir šitoks nepaprastas: „mama“.