VITALIJA MAKSVYTĖ

Labai senas tekstas, mokyklinis, bet iki šiol mano mylimas.

vanduo inkščia po jėzaus kojomis –
jame tiek daug
gyvybės

perplėšiu pusiau savo mėsą
savo kūną savo likimą
kad suaugtų švariai
kad randų nebeliktų

kiekvieną stuburo slankstelį aplanko,
nuvirpa žemyn,
pilvo kauburį glosteli,
rausias gilyn,
per gimdos sieneles,
dar žemiau,
vos vos žvilgteli
į skysčio prislėgtą pūslę,
dar žemiau,
kur slepias mažutės geldelės Skaityti toliau: jis

iš apačios žvelgdavo į viršų –
aukšti atrodė,
o jie teikdavosi pasilenkti ir pakalbinti Skaityti toliau: Mano vyrai. 2

I

būk budri, mano ranka!
būk budri, mano akie!
ir tu, kraują pumpuojanti gyslomis,
tvari kaip ir aš, išmintie,
būk budri, kad žodžių nebūtų per daug,
kad per juos neprasystų, kas pasakyt
reikalinga Skaityti toliau: Mano vyrai

Ei! Nenusukite žvilgsnio –

eidama baršku
ir jaučiu, kaip jūs skrodžiat man nugarą, Skaityti toliau: Senmergė

skirtingų civilizacijų grožio kriterijai
etalonai šablonai

blanku o gal ryšku
moters talija tik
(tarsi skruzdės)
apipinta šerkšnu Skaityti toliau: (barborai)

pradėti reikėtų nuo epiliatoriaus,
jei ketini sugundyti vyrą,
tau nepriklausantį

kad delnu nustebtų:
kokia tu švelni

nes jo moteris
jau pamiršo būti švelni Skaityti toliau: Neištikimos moters patarimai pradedančiajai

tarsi pamišimas tvyro ore,
vandeny, ant lapų, žodžių ir šypsenų

stebimės, klausinėjam vieni kitų:
argi galėtume leisti sau tokį? Skaityti toliau: Pavasaris

I

stovėjo, ranka apglobusi išduobtą krūtį,
ir negalėjo patikėti, kad praėjo,
kad tiek ir tetruko –
nespėjo net mirktelti,
o jie jau šnabždasi Skaityti toliau: Duobelė