Tekstai
-
* * *
papilvę maudžia pavasario vėjui nuslydus įsitempusia šakuma norisi kavos, cigaretės, rožės iš nepažįstamų rankų draugė vienprasmiškai mesteli: tau reikia nuleisti ir net neįtaria, kad kasnakt mano pirštai nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa,
-
rožinis mano mirusioms meilėms
karoliukas nuo šito pradedu jau daugelį metų, vadinu jį indėnu, nors buvo vardu vytenis ir pavardę atsimenu, įsirėžė visam gyvenimui, skaudžiai, tada kai draugė pasakė, kad per radiją girdėjo, sakė: ar kartais čia ne tas, tavo vytenis kaip katinas stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias, kol kartą nukrito, ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės tas, atsakiau, tas, ir apsiverkiau kaimo autobuse
-
viduržiemis
skusdama bulves plaudama kakučius iš kūdikio vystyklo valydama dičkėms dantis vis dažniau jaučiu šviesą skrodžiančią kiaurai manęs kiaurai šimtmečių kiaurai erdvės laike išsibarsčiusių metų iki pat žemės įsčių gelmės pirmojo riksmo susikūrus pasauliui deivei motinai glostant pienu varvančias savo krūtis – visur balta
-
Vakarai. 1998-ieji
Būna vakarų, prinokusių kaip slyvos, violetinių ir šaltų kaip šilkinės vyskupo kojinės, būna vynu išsiliejusių saulėlydžių ir praradusių atmintį naktų. Visko būna, tik nebūna ramybės.
-
Žalios varnos (II)
Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos. Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda? Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu Jų snapai išdrąskė ženklus akyse, Kūną skauda –
-
Savęs aš gailiuos (2014)
kūnu nušniokščia kraujas pirštų galiukų link prisilietęs tavęs grįžta į širdį susilieja su oro purslais deguonimi anglimi išrašo mano gyvenimo įdagus odoje plaučiuos tulžy
-
Gimimas
kaip lankas įtempta mano tarpvietė perregimas odos obuolys už kurio pulsuoja tavo momenėlis
-
Žalios varnos
Ingula ir „Raguvos“ jau gludina (aštrina?) gyvai. Man labai svarbus tekstas. Ačiū joms. Vėjy siaučia pūgos – ar girdi? Laumės prausia veidus vandeny – Užmuštos gyvatės kiaušiniu nebyli pasaulin įeinu… Ledo pirštai virpa pakelėj, Saulės sapnas skęsta eketėj, Skęsta ir vaikystės aitvarai, kur pati pražūsi – nežinai…
-
Moterų paslaptys
I Daugiau nieko nėra tik kaltės jausmas galugerkly šaltis surakinęs rankas į kaulus įsiėdęs akmuo net kapo duobėj būtų šilčiau
-
Vandenys
Žodžiai ir melodija gimė laukiantis pirmos dukters. Buvo drėgna žiema, buvo vandenų magija. O dabar Ingula ir Co atrado tam naują formą. Vandenys vandenys vandenai Sklaidosi vėjyje pelenai Cukriniai žodžiai netikri Tirpsta jų melas vandeny