nėra lengva pereiti
iš vieno į kitą
nesupranti
kodėl taip ankšta spaudžia kurtina
paskui
kai jau prisitrina
vėl reikia išeiti
atsiskiri
išsineri iš kūno trūnėsių
ir ilgai ganaisi šviesos ganyklose Skaityti toliau: persikūnijimai
Kategorija: Tekstai
* * *
papilvę maudžia pavasario vėjui
nuslydus įsitempusia šakuma
norisi kavos, cigaretės,
rožės iš nepažįstamų rankų
draugė vienprasmiškai mesteli:
tau reikia nuleisti
ir net neįtaria, kad kasnakt mano pirštai
nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa, Skaityti toliau: * * *
rožinis mano mirusioms meilėms
karoliukas
nuo šito pradedu jau daugelį metų,
vadinu jį indėnu,
nors buvo vardu vytenis
ir pavardę atsimenu,
įsirėžė visam gyvenimui,
skaudžiai, tada kai draugė pasakė,
kad per radiją girdėjo,
sakė: ar kartais čia ne tas,
tavo vytenis
kaip katinas
stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias,
kol kartą nukrito,
ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės
tas, atsakiau, tas,
ir apsiverkiau kaimo autobuse
Skaityti toliau: rožinis mano mirusioms meilėms
Istorija apie dvi sukneles
Vienoje šalyje gyveno Moteris. Šalis, kurioje ji gyveno, buvo pilkoka: visi sukdavosi vienu ritmu, retai žiūrėdavo vienas kitam į akis, rengdavosi žemės spalvų drabužiais ir beveik niekada nesišypsodavo.
Toje Šalyje Moteris jautėsi šiek tiek svetima, nors gyveno joje nuo gimimo. Ji jautėsi esanti kitokia nei dauguma Šalies gyventojų, nes mėgo spalvas, mėgo juoktis, dainuoti ir šokti. Ji žvelgdavo tiesiai į akis tiems, su kuriais kalbėdavosi.
Kai ji pažvelgdavo, vieni nusukdavo žvilgsnį, kiti, priešingai, nudžiugdavo. Tų, kurie nusisukdavo, ji daugiau niekada nesuktikdavo, o tie, kurie su džiaugsmu priimdavo jos akis, daugiau niekada jų nuo jos neatplėšdavo.
Antrųjų buvo mažuma, bet per daugybę gyvenimo metų jų susirinko nemažas būrys. Jie mėgavosi Moters šokiais ir dainomis, jos gyvenimo džiaugsmu, ir jai tai patiko. Ir nors kartais pasijusdavo vieniša, pažvelgusi į juos, džiaugsmingai besisukančius gėlėtoje pievoje, Moteris nusišypsodavo ir grįždavo į jų rato vidurį. Skaityti toliau: Istorija apie dvi sukneles
viduržiemis
skusdama bulves
plaudama kakučius iš kūdikio vystyklo
valydama dičkėms dantis
vis dažniau jaučiu šviesą
skrodžiančią kiaurai manęs
kiaurai šimtmečių kiaurai erdvės
laike išsibarsčiusių metų
iki pat žemės įsčių
gelmės
pirmojo riksmo
susikūrus pasauliui
deivei motinai glostant
pienu varvančias savo krūtis –
visur balta
Vakarai. 1998-ieji
Būna vakarų,
prinokusių kaip slyvos,
violetinių ir šaltų kaip šilkinės vyskupo kojinės,
būna vynu išsiliejusių saulėlydžių
ir praradusių atmintį naktų.
Visko būna,
tik nebūna ramybės.
Žalios varnos (II)
Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos.
Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda?
Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu
Jų snapai išdrąskė ženklus akyse,
Kūną skauda – Skaityti toliau: Žalios varnos (II)
Savęs aš gailiuos (2014)
kūnu nušniokščia kraujas
pirštų galiukų link
prisilietęs tavęs
grįžta į širdį
susilieja su oro purslais
deguonimi
anglimi išrašo mano
gyvenimo įdagus
odoje plaučiuos tulžy Skaityti toliau: Savęs aš gailiuos (2014)
Gimimas
kaip lankas įtempta mano tarpvietė
perregimas odos obuolys
už kurio pulsuoja tavo momenėlis
Virtuvės mados pavasarėjančiame Vilniuje
Studijų metų užduotis, ženklinanti kryžkelę tarp manęs mokykloje ir manęs jau po universiteto.
Redaguoju straipsnį - regiu, kaip žurnalistas pasimėgaudamas kompiuterio ekrane stebi išnyrančius saldžius žodžius „globalizacija“, „žinių visuomenė“, kai viskas „supermodernu“ ir „hiperšiuolaikiška“, kai svarbiausia yra plėtra, vyrauti, dominuoti, vartoti ir naudotis technologijų teikiamomis galimybėmis… Skaityti toliau: Virtuvės mados pavasarėjančiame Vilniuje