Tekstai
-
Tėvui
Kad turiu tėvą,Pajutau tik jam mirus,Trečią dieną prie karstoApėmė toks minkštumas, šviesa,Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas Prie gedulingų pietų staloViduje jutau virpant žinią,Nedrąsu buvo ją perduoti, Nejauku buvo kalbėti,Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,Kad tai jo nebėra,Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,Švytime sau tamsoje kaip šaltinis ir jūra,Į kurią galiausiai ir sutekam Bet meilė be kūno yraTik žodžiai,Tad renkamės nerti į mėsą,Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė Kiek ilgai reikia keliauti,Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,Kiek…
-
Pasaka „Angelo žvilgsnis“
Dangaus skliaute būrėsi Viešpaties angelai. Tarp jų buvo tų, kurie saugojo žmonių sapnus, tų, kurie nešė dainas, tų, kurie dovanodavo jiems gilaus regėjimo dovaną. Buvo tarp jų ir tų, kurie išmanė, kas yra teisybė, ir tų, kurie laimino mokslo žmones. Buvo ir tų, kurie taip mylėjo žmones, kad būdavo pasirengę nužengti į žemę ir padėti žmonėms suprasti savo prigimtį. Kartą vienas iš tokių angelų pajuto, kad Žemė jo šaukiasi. „Aš keliauju pas juos“, – tarė jis savo dangiškajam Tėvui, ir gavo jo palaiminimą. Jis išsirinko Žemės tėvus – vyrą ir moterį, kad per juos galėtų įsikūnyti ir pažinti žmonių pasaulį tiek, kad suprastų, kokia kalba su jais kalbėtis. Išsirinko seseris…
-
Tarp mudviejų
– Verta yra ir teisinga, Viešpatie, Būti šiame pasaulyje, Viešpatie, – Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais Srovių dugnuose, Verta yra ir teisinga – Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm, Angelų sparnais Vaiko lūpose,
-
Anapus
Kai svarstau, kas esu, Ima pleišėti gyslos – Iki pat debesų, Iki pamario, nemuno, vyslos, Skrieju į naktį balsu, Oro purslais taškausi, Skęstu, neskęstu, degu, Nedegu – lioviausi rausti,
-
Laiškas bičiuliams, arba Žodžiai intymiausiems dalykams ištarti
Ant palangės prieš mane – blyškiai rausva rožė. Temsta. Artėja žiemos naktis. Uždegu žvakę – jos šviesa kažinkokiu būdu kalba tai, kam man šiandien sunku rasti žodžių. Rožę gavau dovanų. Po susitikimo su priklausomų žmonių bendruomene. Ėjau kaip poetė. Jaudinausi, nors pasitikėjau „įdirbiu“: ne pirmas susitikimas, gebu kalbėti, skaityti – viskas bus gerai. Tai kodėl mano širdis dabar tokia pilna neišsakomybės? Kas įvyko susitikimo metu? Kas mane perkeitė? Pasodino prie kompiuterio – ieškok, ieškok žodžių, kol rasi. Gal rasi. Ieškok. Kas jums padėjo suprasti, kad gyvenate neteisingai? Klausimas iš salės. Vyro balsas.
-
Šiaurės naktis
esu prakaito lašas tavo ausų urveliuose, tavo lūpų sueižėjus oda, esu girnos aliejui išspausti, esu rankos tuo aliejumi lūpoms įtrinti, sušildau jas tarp krūtų, nusimezgu kailį,
-
Tinklaraštis „Maištinga siela“ apie mano poezijos knygą „Kvėpuoju“
Sveiki, skaitytojai, Pirmosios knygos laureatė Vitalija Pilipauskaitė–Butkienės debiutinis poezijos rinkinys Kvėpuoju tapo tikra sensacija, bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūrologai pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose tinklapiuose, kad turime poezijoje tikrai rimtą kūlverstį–salto, tą lyg ir bando pasakyti rinkinio pabaigoje knygos redaktorius Aidas Marčėnas, kuris teigia, kad tikriausiaiKvėpuoju būsiąs tikrosios poezijos paslapties įminimas, nors pati autorė eilėse sako, kad yra gavusi iš draugų nuomonių, kad jos poezija, na, ne visai ta tikroji poezija, nors šiandien, kai poezijos rėmai visiškai išsilieję ir sunku supaisyti jos trupančias ir susijungiančias formas, dabar net romanai gali būti vadinami iš dalies poezija.
-
kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?
kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus, o karaliene? tai kad mano karalius dar tik barzdą auginasi, stuburą tiesina, jo vaikiškos kojos stiprėja, sausgyslės traukias mėsa, rankos mokosi lanką įtempti ir strėlę smalsaudami liečia jo pirštai
-
Geriausi eilėraščiai
rašau senamadiškus eilėraščius: be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių, dainų ar gudrių tekstų citatų truputį gėdijuosi savo nemodernumo: tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari nors jaučiu, kad ne tai yra esmė kad šiukšlės, intelektualinės nuolaužos, skambūs žodžių medaliai ne man – ne tai, kas yra verta papasakoti
-
persikūnijimai
nėra lengva pereiti iš vieno į kitą nesupranti kodėl taip ankšta spaudžia kurtina paskui kai jau prisitrina vėl reikia išeiti atsiskiri išsineri iš kūno trūnėsių ir ilgai ganaisi šviesos ganyklose