– Verta yra ir teisinga,
Viešpatie,
Būti šiame pasaulyje,
Viešpatie, –
Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais
Srovių dugnuose,
Verta yra ir teisinga –
Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm,
Angelų sparnais
Vaiko lūpose, Skaityti toliau: Tarp mudviejų
– Verta yra ir teisinga,
Viešpatie,
Būti šiame pasaulyje,
Viešpatie, –
Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais
Srovių dugnuose,
Verta yra ir teisinga –
Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm,
Angelų sparnais
Vaiko lūpose, Skaityti toliau: Tarp mudviejų
Kai svarstau, kas esu,
Ima pleišėti gyslos –
Iki pat debesų,
Iki pamario, nemuno, vyslos,
Skrieju į naktį balsu,
Oro purslais taškausi,
Skęstu, neskęstu, degu,
Nedegu – lioviausi rausti, Skaityti toliau: Anapus
Ant palangės prieš mane – blyškiai rausva rožė. Temsta. Artėja žiemos naktis. Uždegu žvakę – jos šviesa kažinkokiu būdu kalba tai, kam man šiandien sunku rasti žodžių.
Rožę gavau dovanų. Po susitikimo su priklausomų žmonių bendruomene. Ėjau kaip poetė. Jaudinausi, nors pasitikėjau „įdirbiu“: ne pirmas susitikimas, gebu kalbėti, skaityti – viskas bus gerai.
Tai kodėl mano širdis dabar tokia pilna neišsakomybės? Kas įvyko susitikimo metu? Kas mane perkeitė? Pasodino prie kompiuterio – ieškok, ieškok žodžių, kol rasi. Gal rasi. Ieškok.
Kas jums padėjo suprasti, kad gyvenate neteisingai? Klausimas iš salės. Vyro balsas. Skaityti toliau: Laiškas bičiuliams, arba Žodžiai intymiausiems dalykams ištarti
Noras rašyti apie Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą pirmiausia kyla iš poreikio pačiai išsiaiškinti, su kokia knyga šiuokart susidūriau. Ji nepriklauso tvarkingoms deramo lygio poezijos knygoms, kurias perskaitai, permąstai ir pasidedi į lentyną. „Kvėpuoju“ kelia emocijas, dirgina sąmonę, kviečia grįžti ir galvoti apie tai, kas ir kaip joje kalbama. Skaityti toliau: „Moteris, arba Apie atgautą galią kalbėti“. Jurgita Žana Raškevičiūtė
Ką turi išgyventi vaikas, kad išmoktų pasidaryti nematomas?
Ką turėjau patirti aš, kad išmokčiau tapti nematoma – mergaitė, kurios ją ketverius metus pradinėse klasėse mokiusi mokytoja net neprisimena? „Matyt, buvai tokia gera, kad nepastebėdavome…“ Ir iš tiesų – kiek save atsimenu, visu kūnu įsitempusi stengdavausi pajusti, ko iš manęs tikimasi ir kaip man elgtis, kad atliepčiau kitų poreikius. Taip per kelis dešimtmečius tapau tobula prisitaikymo meistre, chameleonu, jaučiančiu subtiliausius virpesius. O viduje tuo metu tūnojo pavojingai kunkuliuojanti, gaivalinga, gyvastinga, kūrybinga ir kartu suicidiška moteris. Kokia gabaus vaiko drama, pasak Alice Miller, ištiko mane, kad gyvenimas ėmė ir susiklostė štai šitaip?
Nuo tos dienos, kai tapau mama savo vaikams, nuėjau ilgą kelią per dabartį ir praeitį, siekdama prisiminti savo istoriją, dėmuo po dėmens dėliodama detales, susiedama balsų, garsų, kvapų nuotrupas su savo dabartinėmis būsenomis ir elgesiu, kad daugmaž suvokčiau, kodėl dabar esu čia, kur esu, ir tokia, kokia esu. Tapusi mama nebegalėjau sau leisti toliau gyventi užsimerkusi.
O tada radau pamestą raktą nuo durų, kurias ilgus trisdešimt metų stengiausi pamiršti, ir priėmiau sprendimą nuo motinystės liekantį laiką skirti skleisti žiniai: vaikas jaučia, vaikas patiria, vaikas atsimena. Skirti tokių pat vaikų palaikymui. Nes tai, ką patyriau aš, patyrė ne vienas vaikas. Nes alkoholis, emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta buvo ir dažnai tebėra daugelio Lietuvos šeimų kasdienybėje. Nes už dailiai krakmolytomis servetėlėmis pridengtų sekcijų fasadų, už prabangių firmų suknelių, už garsaus ir pabrėžtinai linksmo čiauškėjimo plaka supratimo, pagarbos ir bendrystės išsiilgusios širdys. Skaityti toliau: Nematoma mergaitė, arba Pamirštų kambarių istorijos
kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus,
o karaliene?
tai kad mano karalius dar tik barzdą auginasi,
stuburą tiesina, jo vaikiškos kojos stiprėja,
sausgyslės traukias mėsa,
rankos mokosi lanką įtempti
ir strėlę smalsaudami liečia jo pirštai
Skaityti toliau: kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?
rašau senamadiškus eilėraščius:
be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių,
dainų ar gudrių tekstų citatų
truputį gėdijuosi savo nemodernumo:
tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari
nors jaučiu, kad ne tai yra esmė
kad šiukšlės, intelektualinės nuolaužos,
skambūs žodžių medaliai ne man –
ne tai, kas yra verta papasakoti Skaityti toliau: Geriausi eilėraščiai
nėra lengva pereiti
iš vieno į kitą
nesupranti
kodėl taip ankšta spaudžia kurtina
paskui
kai jau prisitrina
vėl reikia išeiti
atsiskiri
išsineri iš kūno trūnėsių
ir ilgai ganaisi šviesos ganyklose Skaityti toliau: persikūnijimai
karoliukas
nuo šito pradedu jau daugelį metų,
vadinu jį indėnu,
nors buvo vardu vytenis
ir pavardę atsimenu,
įsirėžė visam gyvenimui,
skaudžiai, tada kai draugė pasakė,
kad per radiją girdėjo,
sakė: ar kartais čia ne tas,
tavo vytenis
kaip katinas
stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias,
kol kartą nukrito,
ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės
tas, atsakiau, tas,
ir apsiverkiau kaimo autobuse
Skaityti toliau: rožinis mano mirusioms meilėms
kūnu nušniokščia kraujas
pirštų galiukų link
prisilietęs tavęs
grįžta į širdį
susilieja su oro purslais
deguonimi
anglimi išrašo mano
gyvenimo įdagus
odoje plaučiuos tulžy Skaityti toliau: Savęs aš gailiuos (2014)