Kad turiu tėvą,
Pajutau tik jam mirus,
Trečią dieną prie karsto
Apėmė toks minkštumas, šviesa,
Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas
Prie gedulingų pietų stalo
Viduje jutau virpant žinią,
Nedrąsu buvo ją perduoti,
Nejauku buvo kalbėti,
Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą
Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,
Kad tai jo nebėra,
Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų
Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,
Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,
Švytime sau tamsoje
kaip šaltinis ir jūra,
Į kurią galiausiai ir sutekam
Bet meilė be kūno yra
Tik žodžiai,
Tad renkamės nerti į mėsą,
Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,
Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė
Kiek ilgai reikia keliauti,
Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,
Kiek ilgai reikia blaškytis, skaudinti kitus,
Tyrinėti savo balsą, rankas, seksualumą,
Kilnoti šaukštą prie burnos, sukinėti vairą,
Karpyti nagus, trumpint plaukus,
Ieškoti prie ko prisiglausti, į ką isikniaubti,
Bandyti suprasti, kodėl nepakanka apsikabinti pagalvės,
Kodėl norisi kaukti, spardyti, rėkti, nekęsti, pavydėti,
Kodėl vaikai gimsta greitai, o mokosi ilgai,
Kodėl vilkas ir žmogus ne tiek daug ir skiriasi,
Kam mums reikalingi visi tie rakandai, padargai, įrankiai,
Jei patys esame elektra, kam mums reikia elektros
Man atrodo,
Prieš mirtį mano tėvas jau buvo supratęs,
Kas iš tiesų esam mes ir kas jis yra
Paskui pauzė kryžkelėje,
Tyla,
Ir aš jau stoviu prie medžio,
Į kurį jis pasirinko išeiti,
Sukeldamas
Kiek įmanoma mažiau skausmo
Puodelis su kavos tirščiais ant mūsų vaikystes stalo,
Padangų žymės skersai kelio,
Jo kvapo dar persmelktas telefonas morge,
Juodu siūlo žingsneliu nužymėtas kūnas
Narcizai jo namų kieme iki šiol
Taip kvepia,
Taip kvepia – – –
2019 06 02-2022 06 05