Tėvui

Kad turiu tėvą,
Pajutau tik jam mirus,
Trečią dieną prie karsto
Apėmė toks minkštumas, šviesa,
Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas

Prie gedulingų pietų stalo
Viduje jutau virpant žinią,
Nedrąsu buvo ją perduoti,
Nejauku buvo kalbėti,
Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą

Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,
Kad tai jo nebėra,
Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų

Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,
Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,
Švytime sau tamsoje
kaip šaltinis ir jūra,
Į kurią galiausiai ir sutekam

Bet meilė be kūno yra
Tik žodžiai,
Tad renkamės nerti į mėsą,
Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,
Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė

Kiek ilgai reikia keliauti,
Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,
Kiek ilgai reikia blaškytis, skaudinti kitus,
Tyrinėti savo balsą, rankas, seksualumą,
Kilnoti šaukštą prie burnos, sukinėti vairą,
Karpyti nagus, trumpint plaukus,
Ieškoti prie ko prisiglausti, į ką isikniaubti,
Bandyti suprasti, kodėl nepakanka apsikabinti pagalvės,
Kodėl norisi kaukti, spardyti, rėkti, nekęsti, pavydėti,
Kodėl vaikai gimsta greitai, o mokosi ilgai,
Kodėl vilkas ir žmogus ne tiek daug ir skiriasi, 
Kam mums reikalingi visi tie rakandai, padargai, įrankiai,
Jei patys esame elektra, kam mums reikia elektros

Man atrodo,
Prieš mirtį mano tėvas jau buvo supratęs,
Kas iš tiesų esam mes ir kas jis yra

Paskui pauzė kryžkelėje,
Tyla,
Ir aš jau stoviu prie medžio,
Į kurį jis pasirinko išeiti,
Sukeldamas 
Kiek įmanoma mažiau skausmo

Puodelis su kavos tirščiais ant mūsų vaikystes stalo,
Padangų žymės skersai kelio,
Jo kvapo dar persmelktas telefonas morge,
Juodu siūlo žingsneliu nužymėtas kūnas

Narcizai jo namų kieme iki šiol
Taip kvepia,
Taip kvepia – – –

2019 06 02-2022 06 05

Tarp mudviejų

– Verta yra ir teisinga,
Viešpatie,
Būti šiame pasaulyje,
Viešpatie, –
Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais
Srovių dugnuose,

Verta yra ir teisinga –
Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm,
Angelų sparnais
Vaiko lūpose, Skaityti toliau: Tarp mudviejų

Anapus

Kai svarstau, kas esu,
Ima pleišėti gyslos –
Iki pat debesų,
Iki pamario, nemuno, vyslos,

Skrieju į naktį balsu,
Oro purslais taškausi,
Skęstu, neskęstu, degu,
Nedegu – lioviausi rausti, Skaityti toliau: Anapus

„Moteris, arba Apie atgautą galią kalbėti“. Jurgita Žana Raškevičiūtė

Noras rašyti apie Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą pirmiausia kyla iš poreikio pačiai išsiaiškinti, su kokia knyga šiuokart susidūriau. Ji nepriklauso tvarkingoms deramo lygio poezijos knygoms, kurias perskaitai, permąstai ir pasidedi į lentyną. „Kvėpuoju“ kelia emocijas, dirgina sąmonę, kviečia grįžti ir galvoti apie tai, kas ir kaip joje kalbama. Skaityti toliau: „Moteris, arba Apie atgautą galią kalbėti“. Jurgita Žana Raškevičiūtė

kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?

kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus,
o karaliene?

tai kad mano karalius dar tik barzdą auginasi,
stuburą tiesina, jo vaikiškos kojos stiprėja,
sausgyslės traukias mėsa,
rankos mokosi lanką įtempti
ir strėlę smalsaudami liečia jo pirštai
Skaityti toliau: kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?

Geriausi eilėraščiai

rašau senamadiškus eilėraščius:
be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių,
dainų ar gudrių tekstų citatų

truputį gėdijuosi savo nemodernumo:
tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari

nors jaučiu, kad ne tai yra esmė

kad šiukšlės, intelektualinės nuolaužos,
skambūs žodžių medaliai ne man –
ne tai, kas yra verta papasakoti Skaityti toliau: Geriausi eilėraščiai

persikūnijimai

nėra lengva pereiti
iš vieno į kitą

nesupranti
kodėl taip ankšta spaudžia kurtina

paskui
kai jau prisitrina
vėl reikia išeiti

atsiskiri
išsineri iš kūno trūnėsių
ir ilgai ganaisi šviesos ganyklose Skaityti toliau: persikūnijimai

* * *

papilvę maudžia pavasario vėjui
nuslydus įsitempusia šakuma

norisi kavos, cigaretės,
rožės iš nepažįstamų rankų

draugė vienprasmiškai mesteli:
tau reikia nuleisti

ir net neįtaria, kad kasnakt mano pirštai
nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa, Skaityti toliau: * * *

rožinis mano mirusioms meilėms

karoliukas
nuo šito pradedu jau daugelį metų,
vadinu jį indėnu,
nors buvo vardu vytenis

ir pavardę atsimenu,
įsirėžė visam gyvenimui,
skaudžiai, tada kai draugė pasakė,
kad per radiją girdėjo,
sakė: ar kartais čia ne tas,
tavo vytenis

kaip katinas
stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias,
kol kartą nukrito,
ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės

tas, atsakiau, tas,
ir apsiverkiau kaimo autobuse
Skaityti toliau: rožinis mano mirusioms meilėms

Žalios varnos (II)

Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos.
Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda?

Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu
Jų snapai išdrąskė ženklus akyse,
Kūną skauda – Skaityti toliau: Žalios varnos (II)