Noras rašyti apie Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą pirmiausia kyla iš poreikio pačiai išsiaiškinti, su kokia knyga šiuokart susidūriau. Ji nepriklauso tvarkingoms deramo lygio poezijos knygoms, kurias perskaitai, permąstai ir pasidedi į lentyną. „Kvėpuoju“ kelia emocijas, dirgina sąmonę, kviečia grįžti ir galvoti apie tai, kas ir kaip joje kalbama. Skaityti toliau: „Moteris, arba Apie atgautą galią kalbėti“. Jurgita Žana Raškevičiūtė
Žyma: pirmoji knyga
kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?
kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus,
o karaliene?
tai kad mano karalius dar tik barzdą auginasi,
stuburą tiesina, jo vaikiškos kojos stiprėja,
sausgyslės traukias mėsa,
rankos mokosi lanką įtempti
ir strėlę smalsaudami liečia jo pirštai
Skaityti toliau: kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?
Geriausi eilėraščiai
rašau senamadiškus eilėraščius:
be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių,
dainų ar gudrių tekstų citatų
truputį gėdijuosi savo nemodernumo:
tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari
nors jaučiu, kad ne tai yra esmė
kad šiukšlės, intelektualinės nuolaužos,
skambūs žodžių medaliai ne man –
ne tai, kas yra verta papasakoti Skaityti toliau: Geriausi eilėraščiai
persikūnijimai
nėra lengva pereiti
iš vieno į kitą
nesupranti
kodėl taip ankšta spaudžia kurtina
paskui
kai jau prisitrina
vėl reikia išeiti
atsiskiri
išsineri iš kūno trūnėsių
ir ilgai ganaisi šviesos ganyklose Skaityti toliau: persikūnijimai
* * *
papilvę maudžia pavasario vėjui
nuslydus įsitempusia šakuma
norisi kavos, cigaretės,
rožės iš nepažįstamų rankų
draugė vienprasmiškai mesteli:
tau reikia nuleisti
ir net neįtaria, kad kasnakt mano pirštai
nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa, Skaityti toliau: * * *
rožinis mano mirusioms meilėms
karoliukas
nuo šito pradedu jau daugelį metų,
vadinu jį indėnu,
nors buvo vardu vytenis
ir pavardę atsimenu,
įsirėžė visam gyvenimui,
skaudžiai, tada kai draugė pasakė,
kad per radiją girdėjo,
sakė: ar kartais čia ne tas,
tavo vytenis
kaip katinas
stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias,
kol kartą nukrito,
ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės
tas, atsakiau, tas,
ir apsiverkiau kaimo autobuse
Skaityti toliau: rožinis mano mirusioms meilėms
Žalios varnos (II)
Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos.
Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda?
Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu
Jų snapai išdrąskė ženklus akyse,
Kūną skauda – Skaityti toliau: Žalios varnos (II)
Savęs aš gailiuos (2014)
kūnu nušniokščia kraujas
pirštų galiukų link
prisilietęs tavęs
grįžta į širdį
susilieja su oro purslais
deguonimi
anglimi išrašo mano
gyvenimo įdagus
odoje plaučiuos tulžy Skaityti toliau: Savęs aš gailiuos (2014)
Gimimas
kaip lankas įtempta mano tarpvietė
perregimas odos obuolys
už kurio pulsuoja tavo momenėlis
Žalios varnos
Ingula ir „Raguvos“ jau gludina (aštrina?) gyvai. Man labai svarbus tekstas. Ačiū joms.
Vėjy siaučia pūgos – ar girdi?
Laumės prausia veidus vandeny –
Užmuštos gyvatės kiaušiniu nebyli pasaulin įeinu…
Ledo pirštai virpa pakelėj,
Saulės sapnas skęsta eketėj,
Skęsta ir vaikystės aitvarai, kur pati pražūsi – nežinai… Skaityti toliau: Žalios varnos