„Moteris, arba Apie atgautą galią kalbėti“. Jurgita Žana Raškevičiūtė

Noras rašyti apie Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą pirmiausia kyla iš poreikio pačiai išsiaiškinti, su kokia knyga šiuokart susidūriau. Ji nepriklauso tvarkingoms deramo lygio poezijos knygoms, kurias perskaitai, permąstai ir pasidedi į lentyną. „Kvėpuoju“ kelia emocijas, dirgina sąmonę, kviečia grįžti ir galvoti apie tai, kas ir kaip joje kalbama. Skaityti toliau: „Moteris, arba Apie atgautą galią kalbėti“. Jurgita Žana Raškevičiūtė

kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?

kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus,
o karaliene?

tai kad mano karalius dar tik barzdą auginasi,
stuburą tiesina, jo vaikiškos kojos stiprėja,
sausgyslės traukias mėsa,
rankos mokosi lanką įtempti
ir strėlę smalsaudami liečia jo pirštai
Skaityti toliau: kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?

Geriausi eilėraščiai

rašau senamadiškus eilėraščius:
be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių,
dainų ar gudrių tekstų citatų

truputį gėdijuosi savo nemodernumo:
tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari

nors jaučiu, kad ne tai yra esmė

kad šiukšlės, intelektualinės nuolaužos,
skambūs žodžių medaliai ne man –
ne tai, kas yra verta papasakoti Skaityti toliau: Geriausi eilėraščiai

persikūnijimai

nėra lengva pereiti
iš vieno į kitą

nesupranti
kodėl taip ankšta spaudžia kurtina

paskui
kai jau prisitrina
vėl reikia išeiti

atsiskiri
išsineri iš kūno trūnėsių
ir ilgai ganaisi šviesos ganyklose Skaityti toliau: persikūnijimai

* * *

papilvę maudžia pavasario vėjui
nuslydus įsitempusia šakuma

norisi kavos, cigaretės,
rožės iš nepažįstamų rankų

draugė vienprasmiškai mesteli:
tau reikia nuleisti

ir net neįtaria, kad kasnakt mano pirštai
nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa, Skaityti toliau: * * *

rožinis mano mirusioms meilėms

karoliukas
nuo šito pradedu jau daugelį metų,
vadinu jį indėnu,
nors buvo vardu vytenis

ir pavardę atsimenu,
įsirėžė visam gyvenimui,
skaudžiai, tada kai draugė pasakė,
kad per radiją girdėjo,
sakė: ar kartais čia ne tas,
tavo vytenis

kaip katinas
stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias,
kol kartą nukrito,
ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės

tas, atsakiau, tas,
ir apsiverkiau kaimo autobuse
Skaityti toliau: rožinis mano mirusioms meilėms

Žalios varnos (II)

Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos.
Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda?

Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu
Jų snapai išdrąskė ženklus akyse,
Kūną skauda – Skaityti toliau: Žalios varnos (II)

Žalios varnos

Ingula ir „Raguvos“ jau gludina (aštrina?) gyvai. Man labai svarbus tekstas. Ačiū joms.

Vėjy siaučia pūgos – ar girdi?
Laumės prausia veidus vandeny –
Užmuštos gyvatės kiaušiniu nebyli pasaulin įeinu…

Ledo pirštai virpa pakelėj,
Saulės sapnas skęsta eketėj,
Skęsta ir vaikystės aitvarai, kur pati pražūsi – nežinai… Skaityti toliau: Žalios varnos