Tėvui

Kad turiu tėvą,
Pajutau tik jam mirus,
Trečią dieną prie karsto
Apėmė toks minkštumas, šviesa,
Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas

Prie gedulingų pietų stalo
Viduje jutau virpant žinią,
Nedrąsu buvo ją perduoti,
Nejauku buvo kalbėti,
Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą

Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,
Kad tai jo nebėra,
Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų

Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,
Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,
Švytime sau tamsoje
kaip šaltinis ir jūra,
Į kurią galiausiai ir sutekam

Bet meilė be kūno yra
Tik žodžiai,
Tad renkamės nerti į mėsą,
Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,
Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė

Kiek ilgai reikia keliauti,
Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,
Kiek ilgai reikia blaškytis, skaudinti kitus,
Tyrinėti savo balsą, rankas, seksualumą,
Kilnoti šaukštą prie burnos, sukinėti vairą,
Karpyti nagus, trumpint plaukus,
Ieškoti prie ko prisiglausti, į ką isikniaubti,
Bandyti suprasti, kodėl nepakanka apsikabinti pagalvės,
Kodėl norisi kaukti, spardyti, rėkti, nekęsti, pavydėti,
Kodėl vaikai gimsta greitai, o mokosi ilgai,
Kodėl vilkas ir žmogus ne tiek daug ir skiriasi, 
Kam mums reikalingi visi tie rakandai, padargai, įrankiai,
Jei patys esame elektra, kam mums reikia elektros

Man atrodo,
Prieš mirtį mano tėvas jau buvo supratęs,
Kas iš tiesų esam mes ir kas jis yra

Paskui pauzė kryžkelėje,
Tyla,
Ir aš jau stoviu prie medžio,
Į kurį jis pasirinko išeiti,
Sukeldamas 
Kiek įmanoma mažiau skausmo

Puodelis su kavos tirščiais ant mūsų vaikystes stalo,
Padangų žymės skersai kelio,
Jo kvapo dar persmelktas telefonas morge,
Juodu siūlo žingsneliu nužymėtas kūnas

Narcizai jo namų kieme iki šiol
Taip kvepia,
Taip kvepia – – –

2019 06 02-2022 06 05

Tarp mudviejų

– Verta yra ir teisinga,
Viešpatie,
Būti šiame pasaulyje,
Viešpatie, –
Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais
Srovių dugnuose,

Verta yra ir teisinga –
Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm,
Angelų sparnais
Vaiko lūpose, Skaityti toliau: Tarp mudviejų

Anapus

Kai svarstau, kas esu,
Ima pleišėti gyslos –
Iki pat debesų,
Iki pamario, nemuno, vyslos,

Skrieju į naktį balsu,
Oro purslais taškausi,
Skęstu, neskęstu, degu,
Nedegu – lioviausi rausti, Skaityti toliau: Anapus

„Mėnulio dienos“ susitikimai mamoms ir dukroms

Jūsų dukrai 9–12 metų? Laukiate jos pirmųjų mėnesinių, bet taip ir neišdrįstate su ja pradėti apie tai kalbėtis? O gal jūsų pačios pirmoji patirtis buvo skausminga ir nemaloni, todėl net neįsivaizduojate, kaip pradėti? O gal vienos klasės mergaičių mamos nori sukurti šventę savo bręstančioms dukroms? Arba ieškote dovanos krikštaduktei?
Kad ir kaip būtų, šis pasiūlymas – tai ypatinga dovana visoms mamoms ir dukroms! Skaityti daugiau

Laiškas bičiuliams, arba Žodžiai intymiausiems dalykams ištarti

Ant palangės prieš mane – blyškiai rausva rožė. Temsta. Artėja žiemos naktis. Uždegu žvakę – jos šviesa kažinkokiu būdu kalba tai, kam man šiandien sunku rasti žodžių.

Rožę gavau dovanų. Po susitikimo su priklausomų žmonių bendruomene. Ėjau kaip poetė. Jaudinausi, nors pasitikėjau „įdirbiu“: ne pirmas susitikimas, gebu kalbėti, skaityti – viskas bus gerai.

Tai kodėl mano širdis dabar tokia pilna neišsakomybės? Kas įvyko susitikimo metu? Kas mane perkeitė? Pasodino prie kompiuterio – ieškok, ieškok žodžių, kol rasi. Gal rasi. Ieškok.

Kas jums padėjo suprasti, kad gyvenate neteisingai? Klausimas iš salės. Vyro balsas. Skaityti toliau: Laiškas bičiuliams, arba Žodžiai intymiausiems dalykams ištarti

„Moteris, arba Apie atgautą galią kalbėti“. Jurgita Žana Raškevičiūtė

Noras rašyti apie Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą pirmiausia kyla iš poreikio pačiai išsiaiškinti, su kokia knyga šiuokart susidūriau. Ji nepriklauso tvarkingoms deramo lygio poezijos knygoms, kurias perskaitai, permąstai ir pasidedi į lentyną. „Kvėpuoju“ kelia emocijas, dirgina sąmonę, kviečia grįžti ir galvoti apie tai, kas ir kaip joje kalbama. Skaityti toliau: „Moteris, arba Apie atgautą galią kalbėti“. Jurgita Žana Raškevičiūtė

Nėščiųjų klubas pradeda 2016/2017 metų sezoną!

Kiekvieną ketvirtadienį Vilniuje besilaukiančias moteris kviečia Nėščiųjų klubas. Tai unikalūs ir nuotaikingi susitikimai besilaukiančioms moterims, padedantys susivokti tarp gausybės informacijos ir patarimų, atrasti pasitikėjimą savimi, pasiruošti sveikai, atradimų pilnai motinystei. Skaityti daugiau…

Nematoma mergaitė, arba Pamirštų kambarių istorijos

Ką turi išgyventi vaikas, kad išmoktų pasidaryti nematomas?

Ką turėjau patirti aš, kad išmokčiau tapti nematoma – mergaitė, kurios ją ketverius metus pradinėse klasėse mokiusi mokytoja net neprisimena? „Matyt, buvai tokia gera, kad nepastebėdavome…“ Ir iš tiesų – kiek save atsimenu, visu kūnu įsitempusi stengdavausi pajusti, ko iš manęs tikimasi ir kaip man elgtis, kad atliepčiau kitų poreikius. Taip per kelis dešimtmečius tapau tobula prisitaikymo meistre, chameleonu, jaučiančiu subtiliausius virpesius. O viduje tuo metu tūnojo pavojingai kunkuliuojanti, gaivalinga, gyvastinga, kūrybinga ir kartu suicidiška moteris. Kokia gabaus vaiko drama, pasak Alice Miller, ištiko mane, kad gyvenimas ėmė ir susiklostė štai šitaip?

Nuo tos dienos, kai tapau mama savo vaikams, nuėjau ilgą kelią per dabartį ir praeitį, siekdama prisiminti savo istoriją, dėmuo po dėmens dėliodama detales, susiedama balsų, garsų, kvapų nuotrupas su savo dabartinėmis būsenomis ir elgesiu, kad daugmaž suvokčiau, kodėl dabar esu čia, kur esu, ir tokia, kokia esu. Tapusi mama nebegalėjau sau leisti toliau gyventi užsimerkusi.

O tada radau pamestą raktą nuo durų, kurias ilgus trisdešimt metų stengiausi pamiršti, ir priėmiau sprendimą nuo motinystės liekantį laiką skirti skleisti žiniai: vaikas jaučia, vaikas patiria, vaikas atsimena. Skirti tokių pat vaikų palaikymui. Nes tai, ką patyriau aš, patyrė ne vienas vaikas. Nes alkoholis, emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta buvo ir dažnai tebėra daugelio Lietuvos šeimų kasdienybėje. Nes už dailiai krakmolytomis servetėlėmis pridengtų sekcijų fasadų, už prabangių firmų suknelių, už garsaus ir pabrėžtinai linksmo čiauškėjimo plaka supratimo, pagarbos ir bendrystės išsiilgusios širdys. Skaityti toliau: Nematoma mergaitė, arba Pamirštų kambarių istorijos

kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?

kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus,
o karaliene?

tai kad mano karalius dar tik barzdą auginasi,
stuburą tiesina, jo vaikiškos kojos stiprėja,
sausgyslės traukias mėsa,
rankos mokosi lanką įtempti
ir strėlę smalsaudami liečia jo pirštai
Skaityti toliau: kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?

Geriausi eilėraščiai

rašau senamadiškus eilėraščius:
be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių,
dainų ar gudrių tekstų citatų

truputį gėdijuosi savo nemodernumo:
tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari

nors jaučiu, kad ne tai yra esmė

kad šiukšlės, intelektualinės nuolaužos,
skambūs žodžių medaliai ne man –
ne tai, kas yra verta papasakoti Skaityti toliau: Geriausi eilėraščiai