• Tėvui

    Kad turiu tėvą,Pajutau tik jam mirus,Trečią dieną prie karstoApėmė toks minkštumas, šviesa,Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas Prie gedulingų pietų staloViduje jutau virpant žinią,Nedrąsu buvo ją perduoti, Nejauku buvo kalbėti,Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,Kad tai jo nebėra,Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,Švytime sau tamsoje kaip šaltinis ir jūra,Į kurią galiausiai ir sutekam Bet meilė be kūno yraTik žodžiai,Tad renkamės nerti į mėsą,Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė Kiek ilgai reikia keliauti,Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,Kiek…

  • „Mėnulio dienos“ susitikimai mamoms ir dukroms

    Jūsų dukrai 9–12 metų? Laukiate jos pirmųjų mėnesinių, bet taip ir neišdrįstate su ja pradėti apie tai kalbėtis? O gal jūsų pačios pirmoji patirtis buvo skausminga ir nemaloni, todėl net neįsivaizduojate, kaip pradėti? O gal vienos klasės mergaičių mamos nori sukurti šventę savo bręstančioms dukroms? Arba ieškote dovanos krikštaduktei? Kad ir kaip būtų, šis pasiūlymas – tai ypatinga dovana visoms mamoms ir dukroms! Skaityti daugiau

  • Laiškas bičiuliams, arba Žodžiai intymiausiems dalykams ištarti

    Ant palangės prieš mane – blyškiai rausva rožė. Temsta. Artėja žiemos naktis. Uždegu žvakę – jos šviesa kažinkokiu būdu kalba tai, kam man šiandien sunku rasti žodžių. Rožę gavau dovanų. Po susitikimo su priklausomų žmonių bendruomene. Ėjau kaip poetė. Jaudinausi, nors pasitikėjau „įdirbiu“: ne pirmas susitikimas, gebu kalbėti, skaityti – viskas bus gerai. Tai kodėl mano širdis dabar tokia pilna neišsakomybės? Kas įvyko susitikimo metu? Kas mane perkeitė? Pasodino prie kompiuterio – ieškok, ieškok žodžių, kol rasi. Gal rasi. Ieškok. Kas jums padėjo suprasti, kad gyvenate neteisingai? Klausimas iš salės. Vyro balsas.

  • „Moteris, arba Apie atgautą galią kalbėti“. Jurgita Žana Raškevičiūtė

    Noras rašyti apie Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą pirmiausia kyla iš poreikio pačiai išsiaiškinti, su kokia knyga šiuokart susidūriau. Ji nepriklauso tvarkingoms deramo lygio poezijos knygoms, kurias perskaitai, permąstai ir pasidedi į lentyną. „Kvėpuoju“ kelia emocijas, dirgina sąmonę, kviečia grįžti ir galvoti apie tai, kas ir kaip joje kalbama.

  • Nematoma mergaitė, arba Pamirštų kambarių istorijos

    Ką turi išgyventi vaikas, kad išmoktų pasidaryti nematomas? Ką turėjau patirti aš, kad išmokčiau tapti nematoma – mergaitė, kurios ją ketverius metus pradinėse klasėse mokiusi mokytoja net neprisimena? „Matyt, buvai tokia gera, kad nepastebėdavome…“ Ir iš tiesų – kiek save atsimenu, visu kūnu įsitempusi stengdavausi pajusti, ko iš manęs tikimasi ir kaip man elgtis, kad atliepčiau kitų poreikius. Taip per kelis dešimtmečius tapau tobula prisitaikymo meistre, chameleonu, jaučiančiu subtiliausius virpesius. O viduje tuo metu tūnojo pavojingai kunkuliuojanti, gaivalinga, gyvastinga, kūrybinga ir kartu suicidiška moteris. Kokia gabaus vaiko drama, pasak Alice Miller, ištiko mane, kad gyvenimas ėmė ir susiklostė štai šitaip? Nuo tos dienos, kai tapau mama savo vaikams, nuėjau ilgą kelią…

  • Geriausi eilėraščiai

    rašau senamadiškus eilėraščius: be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių, dainų ar gudrių tekstų citatų truputį gėdijuosi savo nemodernumo: tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari nors jaučiu, kad ne tai yra esmė kad šiukšlės, intelektualinės nuolaužos, skambūs žodžių medaliai ne man – ne tai, kas yra verta papasakoti