– Verta yra ir teisinga,
Viešpatie,
Būti šiame pasaulyje,
Viešpatie, –
Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais
Srovių dugnuose,
Verta yra ir teisinga –
Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm,
Angelų sparnais
Vaiko lūpose, Skaityti toliau: Tarp mudviejų
– Verta yra ir teisinga,
Viešpatie,
Būti šiame pasaulyje,
Viešpatie, –
Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais
Srovių dugnuose,
Verta yra ir teisinga –
Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm,
Angelų sparnais
Vaiko lūpose, Skaityti toliau: Tarp mudviejų
Kai svarstau, kas esu,
Ima pleišėti gyslos –
Iki pat debesų,
Iki pamario, nemuno, vyslos,
Skrieju į naktį balsu,
Oro purslais taškausi,
Skęstu, neskęstu, degu,
Nedegu – lioviausi rausti, Skaityti toliau: Anapus
kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus,
o karaliene?
tai kad mano karalius dar tik barzdą auginasi,
stuburą tiesina, jo vaikiškos kojos stiprėja,
sausgyslės traukias mėsa,
rankos mokosi lanką įtempti
ir strėlę smalsaudami liečia jo pirštai
Skaityti toliau: kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?
nėra lengva pereiti
iš vieno į kitą
nesupranti
kodėl taip ankšta spaudžia kurtina
paskui
kai jau prisitrina
vėl reikia išeiti
atsiskiri
išsineri iš kūno trūnėsių
ir ilgai ganaisi šviesos ganyklose Skaityti toliau: persikūnijimai
papilvę maudžia pavasario vėjui
nuslydus įsitempusia šakuma
norisi kavos, cigaretės,
rožės iš nepažįstamų rankų
draugė vienprasmiškai mesteli:
tau reikia nuleisti
ir net neįtaria, kad kasnakt mano pirštai
nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa, Skaityti toliau: * * *
karoliukas
nuo šito pradedu jau daugelį metų,
vadinu jį indėnu,
nors buvo vardu vytenis
ir pavardę atsimenu,
įsirėžė visam gyvenimui,
skaudžiai, tada kai draugė pasakė,
kad per radiją girdėjo,
sakė: ar kartais čia ne tas,
tavo vytenis
kaip katinas
stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias,
kol kartą nukrito,
ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės
tas, atsakiau, tas,
ir apsiverkiau kaimo autobuse
Skaityti toliau: rožinis mano mirusioms meilėms
kūnu nušniokščia kraujas
pirštų galiukų link
prisilietęs tavęs
grįžta į širdį
susilieja su oro purslais
deguonimi
anglimi išrašo mano
gyvenimo įdagus
odoje plaučiuos tulžy Skaityti toliau: Savęs aš gailiuos (2014)
kaip lankas įtempta mano tarpvietė
perregimas odos obuolys
už kurio pulsuoja tavo momenėlis
Ingula ir „Raguvos“ jau gludina (aštrina?) gyvai. Man labai svarbus tekstas. Ačiū joms.
Vėjy siaučia pūgos – ar girdi?
Laumės prausia veidus vandeny –
Užmuštos gyvatės kiaušiniu nebyli pasaulin įeinu…
Ledo pirštai virpa pakelėj,
Saulės sapnas skęsta eketėj,
Skęsta ir vaikystės aitvarai, kur pati pražūsi – nežinai… Skaityti toliau: Žalios varnos
I
Daugiau nieko nėra
tik kaltės jausmas
galugerkly
šaltis
surakinęs rankas
į kaulus įsiėdęs akmuo
net kapo duobėj būtų šilčiau Skaityti toliau: Moterų paslaptys