Eilėraščiai
Tai, kuo norisi pasidalinti su kitais, nors rašyta tik sau.
-
Vakarai. 1998-ieji
Būna vakarų, prinokusių kaip slyvos, violetinių ir šaltų kaip šilkinės vyskupo kojinės, būna vynu išsiliejusių saulėlydžių ir praradusių atmintį naktų. Visko būna, tik nebūna ramybės.
-
Žalios varnos (II)
Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos. Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda? Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu Jų snapai išdrąskė ženklus akyse, Kūną skauda –
-
Savęs aš gailiuos (2014)
kūnu nušniokščia kraujas pirštų galiukų link prisilietęs tavęs grįžta į širdį susilieja su oro purslais deguonimi anglimi išrašo mano gyvenimo įdagus odoje plaučiuos tulžy
-
Gimimas
kaip lankas įtempta mano tarpvietė perregimas odos obuolys už kurio pulsuoja tavo momenėlis
-
Moterų paslaptys
I Daugiau nieko nėra tik kaltės jausmas galugerkly šaltis surakinęs rankas į kaulus įsiėdęs akmuo net kapo duobėj būtų šilčiau
-
Rašau senamadiškus…
rašau senamadiškus eilėraščius: be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių, dainų ar kokių gudrių tekstų citatų tuputį gėdijuosi savo nemodernumo: tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari
-
Vienturtė
I išgirsdavo jį iš toli, dar iš daug kilometrų, mintyse šitą burzgesį liedavo kaip akvarelę
-
Medus ir pelynai
I motina mano, neįtardama nieko bloga, žengė pro taką tarp dviejų sodybų, iš savo giminės sodo į būsimos mano giminės sodą, žemę virpinant obuolių derliui
-
Rytas. 2
pabudus nereikdavo pakrutinti pirštų, kad pajustų, jog ir šiandien yra pavargusi, jog už lango vėl toks pat pleiskanotas rytas
-
Baladė
(jie) jie susitiko jai besirengiant tekėti: viskas buvo paruošta tik ji kažkodėl naktimis verkdavo, dienomis nemiegodavo pojūtis, kad kažkas šalia