Baladė

(jie)

jie susitiko jai besirengiant tekėti:
viskas buvo paruošta

tik ji kažkodėl naktimis verkdavo, dienomis nemiegodavo

pojūtis, kad kažkas šalia

skubrūs žingsniai. suoliukas. tamsoj siluetai.

puodelis arbatos jos namuose
prieš darbą po nemiegotos nakties

tokia buvo pradžia

(ji)

sėkla geriasi lyg lietus,
oda prisipildo saldumo,
o įsčios verkia, jusdamos, kaip praranda,
kaip negali įsikibti į žemę

skaidrus, toks skaidrus tas susitikimas –
tau laisvam, man prieš ištekant

akys, lūpos, įsitempusios strėnos –
mūsų nemigos naktys

likimas: juokaujantis tiesiai per širdį

laukiu, kai būsiu vienintelė, kuriai liksi ištikimas,
per tūkstančius kilometrų pasaulio, tūkstančius gylių erdvės,
tūkstančius kūnų iki manęs ir po

per naktį išsimylėjusi
save dar dieną įaistrinau:
tiek tavyje tos jėgos, tiek vyriškumo, kad ir be tavęs aš myliuosi

(ji)

sėkla, tada įtrinta man į nugarą,
o kad ji būtų susigėrusi ne į odą,
o kad būtų įveikusi visas pertvaras,
dabar aš nebūčiau čia, kur esu

jei tada būčiau neleidusi rinktis,
gal būčiau perkalbėjusi likimą,
gal nejausčiau šio lenkimo prie žemės,
kojas stingdančios baimės

mano mielosios, mano giminės moterys,
atiduodu save į jūsų rankas,
atitraukite šią taurę nuo mano lūpų, akių, nuo krūtų,
nuo mano įsčių ir jose bundančio,
kad nekentėtų nekaltieji

nenuodykite kraujo,
kuris yra ir jūsų –

(jis, po jos)

tolimą rytą šalia kažkurios kitos
pasijuto svetimas,
nepatirtas jausmas išginė į miestą,
paskubomis įsinėrus į džinus,
nespėjus susivarstyti batų

suko ratus aplink varpinę,
nesuprasdamas, kas ir už ką jį taip gena

kol visu kūnu pajuto artėjančią mintį,
taškydamas balas,
ėmė bėgti, pečiais kliudydamas praeivius,
buvo ištvermingas, judėjo tiesiai,
kaip ir pirmoji kadaise paleista kulka gyvo taikinio link

sustojo miesto pakrašty,
krito veidu į žemę ir ėmė raudoti –
prieš metus: jos negimęs sūnus ir ji,
lelijom apkaišioti

tąsyk jautėsi svetimas,
stovėjo su žiedu rankoje,
stebėdamas jos vyro, tėvų veidus,
ir mąstė apie mirtį: daug jos buvo sutikęs,
bet ne apie gyvenimą

o štai, dabar, jautė ją:
kūnu, rodos, būtų pervėręs visą pasaulį, garuojančia sėkla,
kad tik ji prisikeltų,
nesvarbu, kur ir kaip, ir kokia –
nuojauta nebūtų apgavusi,
būtų radęs, užuodęs iš tolo, savo vienintelę, savo pilkąją

bet žemė nebuvo moteris,
o moteris jau buvo žemė

(ji)

o gal taip ir geriau –
atsiduodu į jūsų rankas,
teįvyksta, kas turi įvykti

(kiti)

jai mirus, gedėjo visa giminė
o kaimelio kapinės
pakvipo liepomis

(motina)

prieš prarasdama sąmonę
pamatė po liepa susisukusį vilką,
su vandens lelija dantyse,
spėjo pagalvoti: iš kur čia lelijos,
nemune juk neauga

(kiti)

jai mirus, vyko šermenys
jai mirus, buvo užsakytos mišios
jai mirus, gyvenimas tęsėsi

(motina)

skleidėsi ramybė:
juk tai jos dukra
juk ji negalėjo kitaip
ji buvo genama spėti
išragaut iki dugno

jos šnervės virpėjo vėjuje
jos kraujas putojo ir jo nereikėjo tausoti
ji visa buvo įsčios, nuolatinis gimimas
gyvenimas ir mirimas krūvoj –

(be jos)

į kapines ateidavo vyriškis

gėlėmis apsiginklavusios moterys,
pamačiusios jį,
išlakstydavo kaip šūvio išgąsdintos varnos

priklupęs
rankomis susiimdavo galvą
ir sustingdavo

ant suolelio prisėsdavo motina –
aplink vyriškį
ji regėdavo žaidžiančius anūkus, taip ir negimusius,
vakarėjant išnykstančius rūko vilkiūkščius

(ji, prieš daugelį metų)

ir kaip laikina, dieve, kaip laikina,
šita beprotybė, aistros, išnyrantys kūnai,
kaip mes irstame, po truputį staigėjant,
kaip mes mirštame: kas akimirką, kąsnį, orgazmą
ar skalbdami kojines

atiduodu likimą į jūsų rankas,
mano mielosios,
lieku paklusni,
o jūs būkite mums gailestingos

Patinka turinys?

Kviečiu prenumeruoti mano naujienlaiškius!

Palikti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *