Eilėraščiai
Tai, kuo norisi pasidalinti su kitais, nors rašyta tik sau.
-
Tarp mudviejų
– Verta yra ir teisinga, Viešpatie, Būti šiame pasaulyje, Viešpatie, – Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais Srovių dugnuose, Verta yra ir teisinga – Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm, Angelų sparnais Vaiko lūpose,
-
Anapus
Kai svarstau, kas esu, Ima pleišėti gyslos – Iki pat debesų, Iki pamario, nemuno, vyslos, Skrieju į naktį balsu, Oro purslais taškausi, Skęstu, neskęstu, degu, Nedegu – lioviausi rausti,
-
Šiaurės naktis
esu prakaito lašas tavo ausų urveliuose, tavo lūpų sueižėjus oda, esu girnos aliejui išspausti, esu rankos tuo aliejumi lūpoms įtrinti, sušildau jas tarp krūtų, nusimezgu kailį,
-
Tinklaraštis „Maištinga siela“ apie mano poezijos knygą „Kvėpuoju“
Sveiki, skaitytojai, Pirmosios knygos laureatė Vitalija Pilipauskaitė–Butkienės debiutinis poezijos rinkinys Kvėpuoju tapo tikra sensacija, bent jau tokią išvadą galiu padaryti, kai žymūs literatūrologai pratrūko it votys skanduoti straipsniais ir pasisakymais socialiniuose tinklapiuose, kad turime poezijoje tikrai rimtą kūlverstį–salto, tą lyg ir bando pasakyti rinkinio pabaigoje knygos redaktorius Aidas Marčėnas, kuris teigia, kad tikriausiaiKvėpuoju būsiąs tikrosios poezijos paslapties įminimas, nors pati autorė eilėse sako, kad yra gavusi iš draugų nuomonių, kad jos poezija, na, ne visai ta tikroji poezija, nors šiandien, kai poezijos rėmai visiškai išsilieję ir sunku supaisyti jos trupančias ir susijungiančias formas, dabar net romanai gali būti vadinami iš dalies poezija.
-
kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?
kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus, o karaliene? tai kad mano karalius dar tik barzdą auginasi, stuburą tiesina, jo vaikiškos kojos stiprėja, sausgyslės traukias mėsa, rankos mokosi lanką įtempti ir strėlę smalsaudami liečia jo pirštai
-
Geriausi eilėraščiai
rašau senamadiškus eilėraščius: be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių, dainų ar gudrių tekstų citatų truputį gėdijuosi savo nemodernumo: tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari nors jaučiu, kad ne tai yra esmė kad šiukšlės, intelektualinės nuolaužos, skambūs žodžių medaliai ne man – ne tai, kas yra verta papasakoti
-
persikūnijimai
nėra lengva pereiti iš vieno į kitą nesupranti kodėl taip ankšta spaudžia kurtina paskui kai jau prisitrina vėl reikia išeiti atsiskiri išsineri iš kūno trūnėsių ir ilgai ganaisi šviesos ganyklose
-
* * *
papilvę maudžia pavasario vėjui nuslydus įsitempusia šakuma norisi kavos, cigaretės, rožės iš nepažįstamų rankų draugė vienprasmiškai mesteli: tau reikia nuleisti ir net neįtaria, kad kasnakt mano pirštai nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa,
-
rožinis mano mirusioms meilėms
karoliukas nuo šito pradedu jau daugelį metų, vadinu jį indėnu, nors buvo vardu vytenis ir pavardę atsimenu, įsirėžė visam gyvenimui, skaudžiai, tada kai draugė pasakė, kad per radiją girdėjo, sakė: ar kartais čia ne tas, tavo vytenis kaip katinas stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias, kol kartą nukrito, ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės tas, atsakiau, tas, ir apsiverkiau kaimo autobuse
-
viduržiemis
skusdama bulves plaudama kakučius iš kūdikio vystyklo valydama dičkėms dantis vis dažniau jaučiu šviesą skrodžiančią kiaurai manęs kiaurai šimtmečių kiaurai erdvės laike išsibarsčiusių metų iki pat žemės įsčių gelmės pirmojo riksmo susikūrus pasauliui deivei motinai glostant pienu varvančias savo krūtis – visur balta