Kai iš kalnų pieno upės tekėjo
Viena islandų istorija pasakoja apie milžinišką trolę Fumbrą, pagimdžiusią iš karto aštuonis mielus sūnus ir maitinusią juos visus iš karto ne kuo kitu, o savo pienu. To pieno buvo tiek daug, kad jis imdavo trykšti iš kalnų viršūnių ir balkšvas tekėdavo į kalnų ežerus – tai mačiusiems žmonėms telikdavo jį fotografuoti ir stebėtis: ir iš kur kalnuose tiek pieno?!
Kad ir kiek mąstyčiau apie vaikystėje savo skaitytus senuosius mūsų padavimus, sakmes ir legendas, neatsimenu nieko apie motinos pieną. Apie karves – taip, ir nemažai. Kaip jos užburtos užtrūkdavo. Kaip jas raganiai ir raganos naktimis išmelždavo. Kaip alkani piemenys ar tos pačios rupūžėm pasivertusios raganos išžįsdavo.
Esu girdėjusi ir apie gaidžio pieną. Ir apie ožio. Apie pieną šventiems žalčiams girdyti. Apie pieną kačiukams lakinti.. Na čia jau šiuolaikis folkloras:)
Kodėl tiek mažai apie mamos pienelį – ar todėl, kad tai buvo tiesiog toks įprastas ir kasdienis veiksmas, kad nėra čia ko ir kalbėti? O gal jau iš seniau nešamės savo sąmonėje pieno – kaip kažko nešvaraus, nepadoraus – vaizdinį?
Bet štai – prisiminiau. Vaikystėje skaitomose pasakose nuolat kartodavosi: “Kaip iš pieno plaukusi..” Arba: “Tokia graži – vien tik pienas ir kraujas”. Arba kad ir tas pats žaltys Žilvinas – ar pieno, ar kraujo puta atplaukiąs… Taigi pieno yra, tik nežinia – kokio?
Tada skaitydama įsivaizduodavau princeses, kurios maudosi karvių pieno voniose. Na, tokia prabanga. Kleopatriška (jau paauglė skaičiau, kad Kleopartos grožį saugojo pieno vonios:)) arba tarybinė (pieninėje dirbęs dėdė vis pasakodavo, kad jo kolegės, taupydamos namie vandenį, maudosi didžiuliuose katiluose su pienu. O miestiečiai paskui tą pieną geria. Buvau kaimietė, tai man visad būdavo gaila: ir miestiečių, kurios turi vandenį taupyti (nes pas mus tai pilnas šulinys), ir pieno – taip gadinamo:)) Dabar mąstau, gal vis dėlto slypi po šiomis nuzulintomis frazėmis šis tas gražaus: gal tai tas mamos pienas, teikiantis sveikatą, stiprybę ir grožį. Kad ir ne iš kalnų, kaip vulkanuotoje Islandijoje, kad ir iš paprastos šiltos mamos krūtinės – bet pats skaniausias, pats pačiausias.
Gimus sesei, mano vyresnėlė, jau kelis mėnesius nebegerianti pienelio, tokiomis akimis žiūrėjo į godžiai šliurpiančią mažylę, kad negalėjau nepaklausti: ir tu nori? Aha, atsakė. Norėčiau, bet aš jau didelė… Sesė su tavim pasidalins, – pasakiau, – pažiūrėkime, man atrodo, kad ir tau lašelį paliks. Kai baigė mažylė, paėmau patį mieliausią savo puodelį ir nutraukiau šiek tiek pieno savo didžiąjai. Būtumėte matę, kaip ji gėrė: lėtai, atidžiai, pagarbiai. Skonėdamasi. Taip kelis vakarus. Paskui pamiršo ir dabar jau nebeprašo. Dabar moko sesę ploti ir pasakoja, kaip jos kartu į mokyklą eis. Nežinau, kiek tai prisidėjo prie puikaus mažylės priėmimo mūsų namuose – prisiklausę daugybės siaubingų istorijų apie pirmųjų vaikų pavydą mažyliams, nerimaudami laukėme jo prasiveržiant. Tačiau nesulaukėme. Ir turbūt jau nesulauksime. Jos taip gražiai susidėstė vietas, kad kartais net neramu: argi taip būna? Bet apie tai – kitąkart.
Šiandien – apie pienelį. Po tų kelių kartų ragavimo Magda paklausė: o kodėl pienelio skonis kiekvieną vakarą vis kitoks? Štai tau ir įrodymas, kad jis skiriasi, pagalvojau. Mažutė man to nemokėjo pasakyti. O dabar – moka. Įdomu, pagalvojau, kiek ir ką papasakotų vaikas apie mamos pieną, jei galėtų žįsti, pavyzdžiui, iki penkerių? Juk tokio jau paklaustum: ir kaip jis jaučiasi, ir ką užuodžia, ir ką galvoja… Ir kuo skiriasi mamos pieno ir karvės pieno gėrimas. Man įdomu. O jums?
Kad ir ne kalnų upeliais tekėjo mano pienas pirmajai, ne upeliais teka ir antrajai, tikiuosi, kad užaugs jos kaip “iš pieno plaukusios”. Stiprios, sveikos ir laimingos.
Tokios paprastos tubūt visų mūsų, mamų, svajonės.
Iliustracijų fragmentai: “A Giant Love Story”, Gudrun Helgadottir, Brian Pilkington.
2012 m. vasario 7 d., http://prieraisiojitevyste.lt/node/469
