-
Anapus
Kai svarstau, kas esu, Ima pleišėti gyslos – Iki pat debesų, Iki pamario, nemuno, vyslos, Skrieju į naktį balsu, Oro purslais taškausi, Skęstu, neskęstu, degu, Nedegu – lioviausi rausti,
-
Žalios varnos (II)
Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos. Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda? Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu Jų snapai išdrąskė ženklus akyse, Kūną skauda –
-
Žalios varnos
Ingula ir „Raguvos“ jau gludina (aštrina?) gyvai. Man labai svarbus tekstas. Ačiū joms. Vėjy siaučia pūgos – ar girdi? Laumės prausia veidus vandeny – Užmuštos gyvatės kiaušiniu nebyli pasaulin įeinu… Ledo pirštai virpa pakelėj, Saulės sapnas skęsta eketėj, Skęsta ir vaikystės aitvarai, kur pati pražūsi – nežinai…
-
keturi malūnai
sukasi malūnai be krantų, sijonus pakaišius išeinu, virpa šnervės godžiai, sūkuriuos paskendau, dar skęsiu naktys trumpos skęst ilgiuos
Suprasti. Patirti. Džiaugtis.
