Apie teises ir miego debesis

Vaikas turi teisę gimti natūraliu būdu.
Vaikas turi teisę gimti tada, kai ateina JO laikas.
Vaikas turi teisę maitintis natūraliu maistu.
Pirmiausia – savo mamos pienu.
Vaikas turi teisę jausti savo tėvus visais savo pojūčiais: juos liesti, girdėti, užuosti, matyti… Ragauti?:)

Vaikas turi teisę atspindėti savo tėvus, parodyti jiems jų pačių mokyklą, jos stiprybes ir trūkumus.
Vaikas turi teisę verkti.
Vaikas turi teisę jausti, kaip jaučiasi.
Vaikas turi teisę rodyti nepasitenkinimą, kai jo teisių nepaisoma.
Tai ne tik jo teisės, bet ir pareigos – kad apgintų savo prigimtį, savo poreikius, save patį.
Save, kylantį vienu kartos laiptu aukščiau, nei esame mes.

****
Kaip dažnai, kartodami, kad giname savo, tėvų, suaugusiųjų, teises, prisimename apie jų, mūsų mažųjų, teises? Kaip dažnai gindami tai, kas geriausia mums, tikime, kad tai geriausia ir jiems?

***
Aš (mama) turiu teisę gimdyti tokiu būdu, kuris man atrodo geriausias.
Aš turiu teisę gimdyti man palankiausiu laiku.
Aš turiu teisę išrinkti savo vaikui patį geriausią maistą.
Gal žinote, kur rasti daugiau informacijos apie vaikui tinkamą mitybą?
Aš turiu teisę į savo kūną bei pojūčius, todėl galiu atstumti vaiką, jei man nemalonu tai, ką jis daro – tai ištisai glaustosi, tai be galo klausinėja, sekioja iš paskos, spoksodamas į akis, uosto mano plaukus arba… ima ir palaižo kaklą?!.
Aš turiu teisę nepaisyti vaiko atvirumo arba laikyti jį nemandagumu. Aš turiu teisę nepaisyti savo trūkumų – tokia jau esu, ką padarysi.
Aš turiu teisę į tylą ir ramybę, todėl galiu sau leisti nutildyti vaiko verksmą.
Aš turiu teisę nuspręsti, kaip mūsų vaikas jaučiasi – juk aš pažįstu jį geriau už jį patį.
Aš turiu teisę rodyti nepasitenkinimą, kai mano teisių nepaisoma.
Tai ne tik mano teisės, bet ir pareigos – kad apginčiau savo prigimtį, savo poreikius, save pačią.
Save, per savo vaikus užsitarnaujančią nemirtingumą.

***
Šį, pirmąjį, įrašą klaviatūra išbarškina po vienos iš TŲ irzlių dienų, kai tūkstantis ir vienas darbas veją vienas kitą, kai puodai bėga, kai per visą dieną taip ir nespėji nueiti iki tualeto, o aplink nuolat kažko reikalaudami viesulais uraganais sukasi vaikai…
Magda niekaip negali užmigti – tąsosi, sukinėjasi, dainuoja, sisioja, verkia… Beta žinda, cypia, sisioja sisioja sisioja, cypia ir žinda… Magda, jau valanda kaip turinti miegoti, n-tąjį kartą šįvakar: „Mama, apsikabink mane, apsikabink mane…” Ta jos mantra varo mane iš proto – po šitos dienos aš juk turiu teisę būti irzli, aš esu pavargusi, aš noriu ilsėtis!
Bet neturiu kitos išeities – tik apsikabinti. Juk žinote.
Ir sekundė po sekundės tas Didelis („Man tuoj bus 4!”) Mažas vaikas pradeda tirpdyti mano nuovargį. Jos kvėpavimas. Šiluma. Artumas. Glostau jos nugarą, uodžiu plaukus, girdžiu širdelę.
Tik akimirka.
Ir vėl buvau pamiršusi, kaip jiems to REIKIA.
Ir vėl dėkoju jiems, kad man tai PRIMENA.

***
Artėja dideli ir minkšti miego debesys.

2011 m. lapkričio 8 d., http://prieraisiojitevyste.lt/node/357