-
Tėvui
Kad turiu tėvą,Pajutau tik jam mirus,Trečią dieną prie karstoApėmė toks minkštumas, šviesa,Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas Prie gedulingų pietų staloViduje jutau virpant žinią,Nedrąsu buvo ją perduoti, Nejauku buvo kalbėti,Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,Kad tai jo nebėra,Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,Švytime sau tamsoje kaip šaltinis ir jūra,Į kurią galiausiai ir sutekam Bet meilė be kūno yraTik žodžiai,Tad renkamės nerti į mėsą,Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė Kiek ilgai reikia keliauti,Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,Kiek…
-
Tarp mudviejų
– Verta yra ir teisinga, Viešpatie, Būti šiame pasaulyje, Viešpatie, – Vingiorykštėm, upėtakių žvyneliais Srovių dugnuose, Verta yra ir teisinga – Vaivorykštėm, bruknių šluotelėm, Angelų sparnais Vaiko lūpose,
-
Anapus
Kai svarstau, kas esu, Ima pleišėti gyslos – Iki pat debesų, Iki pamario, nemuno, vyslos, Skrieju į naktį balsu, Oro purslais taškausi, Skęstu, neskęstu, degu, Nedegu – lioviausi rausti,
-
„Moteris, arba Apie atgautą galią kalbėti“. Jurgita Žana Raškevičiūtė
Noras rašyti apie Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą pirmiausia kyla iš poreikio pačiai išsiaiškinti, su kokia knyga šiuokart susidūriau. Ji nepriklauso tvarkingoms deramo lygio poezijos knygoms, kurias perskaitai, permąstai ir pasidedi į lentyną. „Kvėpuoju“ kelia emocijas, dirgina sąmonę, kviečia grįžti ir galvoti apie tai, kas ir kaip joje kalbama.
-
kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus?
kodėl prie tavęs nėra tavo karaliaus, o karaliene? tai kad mano karalius dar tik barzdą auginasi, stuburą tiesina, jo vaikiškos kojos stiprėja, sausgyslės traukias mėsa, rankos mokosi lanką įtempti ir strėlę smalsaudami liečia jo pirštai
-
Geriausi eilėraščiai
rašau senamadiškus eilėraščius: be nuorodų į el. erdves, be tarptautinių žožių, dainų ar gudrių tekstų citatų truputį gėdijuosi savo nemodernumo: tarsi būčiau įsipareigojusi būti populiari nors jaučiu, kad ne tai yra esmė kad šiukšlės, intelektualinės nuolaužos, skambūs žodžių medaliai ne man – ne tai, kas yra verta papasakoti
-
persikūnijimai
nėra lengva pereiti iš vieno į kitą nesupranti kodėl taip ankšta spaudžia kurtina paskui kai jau prisitrina vėl reikia išeiti atsiskiri išsineri iš kūno trūnėsių ir ilgai ganaisi šviesos ganyklose
-
* * *
papilvę maudžia pavasario vėjui nuslydus įsitempusia šakuma norisi kavos, cigaretės, rožės iš nepažįstamų rankų draugė vienprasmiškai mesteli: tau reikia nuleisti ir net neįtaria, kad kasnakt mano pirštai nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa,
-
rožinis mano mirusioms meilėms
karoliukas nuo šito pradedu jau daugelį metų, vadinu jį indėnu, nors buvo vardu vytenis ir pavardę atsimenu, įsirėžė visam gyvenimui, skaudžiai, tada kai draugė pasakė, kad per radiją girdėjo, sakė: ar kartais čia ne tas, tavo vytenis kaip katinas stogais išvaiščiojo visas telšių bažnyčias, kol kartą nukrito, ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės tas, atsakiau, tas, ir apsiverkiau kaimo autobuse
-
Žalios varnos (II)
Tekstas visiems negimusiems kūdikiams – tiems, kurie norėjo gimti. Ir moterims, kurios – vis tiek – yra ir bus jų mamos. Kartu su Martin‘o Hudáček‘o Paminklu negimusiems kūdikiams – kiek tų, kurioms skauda? Žalios varnos suka lizdą plaukuose, jaučiu Jų snapai išdrąskė ženklus akyse, Kūną skauda –