Mano vyrai

I

būk budri, mano ranka!
būk budri, mano akie!
ir tu, kraują pumpuojanti gyslomis,
tvari kaip ir aš, išmintie,
būk budri, kad žodžių nebūtų per daug,
kad per juos neprasystų, kas pasakyt
reikalinga

II

kartais susirenka jie:
pykčio pritvinkusiais peniais,
įsiskaudinę, niekam nereikalingi
berniukai

raumenys, sausgyslės, kaulai,
suaugę į tumulą,
palieti – gyvas nervas
lyg skrodžiamo ešerio akys

iš orbitų išsiveržia žodžiai,
tie, kur paviršiuje,
masalas hanteliai ašaros

žiaunos rūdija, ir raumenys,
sausgyslės, kaulai įskausta,
sėdmenys įsitempia,
kai šypsosi pro sukąstus dantis

ir kaip man jus atlaikyti,
kaip sugerti: širdis pilna džiugesio,
bet pernelyg stiprus yra jūsų kartėlis,
berniukai

III

kartais susirenka jie:
nuo tabako įrudusiais pirštais,
drebančiom rankom,
akim, iš orbitų išvirtusiom,
kai kaklus ima veržti virvė ar kaklaraištis

matau, kaip šlapimas nubėga per kelnes,
matau, kaip be sąmonės sminga po medžiais,
ir man gėda:

juk esate tie, kurie mane pasėjote

maži ir sutrikę berniukai,
ieškantys motinos skreito dalgių delnuos,
traktoriuos, kiaulių skerdynėse ar už antukų

ir tyla, ir tik vėjas, ir niekas jums neatliepia,
ir aš išgirstu, kaip šiugžda tabakas ant laikraščių skiaučių,
kaip išsiilgusios čiaupiasi lūpos,
ir tarp jų įsipraudžia sprangi cigaretė, o ne motinos krūtys