Mano vyrai. 2
iš apačios žvelgdavo į viršų –
aukšti atrodė,
o jie teikdavosi pasilenkti ir pakalbinti
jau tada, mažytė,
svajojo apie globiančias jų rankas,
jausdavo ilgesį
sykį su dviem sėdėjo ant medžio šakos,
vasara pulsavo rainelėse,
raitėsi po kojomis driežių uodegom, viksvose
ką tik po kariuomenės,
spjaudė saulėje blyksinčias saulėgrąžų ašaras
ir ji bandė perkąsti, tiksliai suimti dantim,
liežuviu atskirti lukštą nuo minkštimo, švelniai išgliaudyti,
stumtelti į patį lūpų kamputį, ir išspjauti, kad seilių purslai lygiai taip sublyksėtų
kaip juodviejų akys
bet gomurį drąskė, lūpos lipo ir seilės tirštėjo
aštrūs žodžiai,
jausmas, kurį gali vadinti pasididžiavimu,
arba meile,
kai tau artėja penktieji
o jie, tokie dideli, dėdės,
dabar amžinatilsį vyrai