Senmergė

Ei! Nenusukite žvilgsnio –

eidama baršku
ir jaučiu, kaip jūs skrodžiat man nugarą,

tik akimirka –
stingstate, šypsenos dingsta, o man
o man mano įsčiose mano barškantis ano trūnijantis įsiūtis –

ir kaip? Ir kaip gi jūs atpažįstate?
Kaip užuodžiate? Kur užrašyta mano vienatvė?

Tos tystančios naktys, tos tykštančios viltys ant sofos –
o ji tūkstantį laiko negirgžda nuo kūnų,
nuo prakaito, syvų, nuo seilių,
o ji tūkstantį laiko pamiršo, kas yra
dviese gulėti, ilsėtis, mylėtis, šnabždėtis,
o ji tūkstantį laiko nejunta, kad
viskas jau prarasta, kad
mirštu, kad
irstu

ir kaip jūs užuodžiate?
Kad paskui išseilėtumėt: senmergė

nekenčiu jūsų gailesčio,
pašaipa stipriai atmiešto