Vidudienio kronikos



tas, kurį vadinau savo princu,
aštrioje vidurdienio saulėje
pasirodė besąs lauko pelė


šmirinėjo aplinkui, keturiasdešimties
toks pat kaip penkerių, ieškodamas,
kam perduoti savo gyvenimo užduotis


ačiū, ne man, – padėkojau

kaip jis rėkė, kaip cypė,
stebėdamas tolstančią
mano nugarą



žinai, tave sutikęs, supratau –
esu bekiaušis, niekada neužaugsiantis vyras,
tėvo išpjautom sėklidėm,
nieko negaliu pakeisti

raudu ant tilto,
lietui skiedžiant įsisenėjusias ašaras

kartais laikas ne gydo,
o prišaukia mirtį



tavo krūtys tokios minkštos ir stambios,
stebėjosi, tiesdamas rankas į mano kūną

jukš, sušukau, čia tau ne turgus!



– skiriantis skauda lyg pjautų gyvą,
pjautų per pusę

kai sakau, pjautų gyvą, pjautų per pusę,
tai ir turiu mintyje – skauda kūną,
fiziškai skauda,
skauda labai, – aiškina mano meilė didžioji,
niekada netapusi mano, –

bet kitaip siela mirtų,
girdi, siela mirtų!

kartais atrodo, kad ji jau
yra mirusi

o gal dar tik bunda?



tinderėli, tinderėli,
kas pasaulyje gražiausia?



žinai, mano buvusioji buvo visiška karvė,
jai nė kiek nerūpėjo, kaip aš jaučiausi,
kas mane domina,
žinai, daug keliavau,
buvau Austrijoje, Vienoj buvau,
paskui grįžau per Varšuvą,
galvojau, gyvensiu pas tėvus,
bet, žinai, sostinė turi savo, kaip čia pasakius,
žavesio, tai grįžau, nu dar ir sūnus,
žinai, auga, kaip čia be tėvo,
žinai, be tėvo tai jam būtų sunku,
kai mano buvusioji tokia karvė,
mokėk jai alimentus, dirbk, matai, kažkas vis netinka,
tai aš dėl sūnaus, ne dėl jos,
seniai esu vegetaras,
taip, daug visko mačiau, pasaulio mačiau,
medituoju, žinoma, turiu savo verslą, eko,
auginu gėles, galima į salotas arba ant palangės,
sakai, kaip parduodu, nu, turiu klientų feisbuke,
bet mokesčiai dideli, tai stengiuos apeiti,
žinai, ta valstybė, koks dar karas,
galvoju, tu tokia visai nieko,al norėtum šįvakar atlėkti, kodėl ne,
nu juk paprasta, pasiimi boltą ir atvarai, vyno
pakeliui prigriebsi, kaip tai ne, makaronų išvirsiu,
pabūsim, žinai, kaip tai ne, bliamba, pačios lendat,
paskui nenorit, karvė tu, visai kaip mano buvusioji



labas rytas, sveikinuosi, radau praleistą skambutį,
labas, sako, ką tik mačiau tave per teliką,
blyn, galvoju, kokia moteris, ėmiau ir susiradau
tavo numerį internete, vakar grįžau iš norgės,
atostogos, dviem savaitėm, galvoju, gal norėtum
susitikti, kaip tik turiu laiko savaitgalį
arba penktadienį ryte

ačiū, jau užimta, – šypsausi,
drąsa man patinka



man gaila,
kad tu pasirodei nesąs
mano karalius



kartais bučiuoju moteris
sapnuose
arba būna iš tikro

paskui būtinai nusiperku
jų kvapo kvepalus


nieko daugiau,
mano mielos,
Fließende Sexualität ist
keine sexuelle Orientierung,
šnabdžda vaikystės draugė,
pasakodama, kaip ji kartais
irgi bučiuoja moteris
darbe arba po darbo
Vokietijoje

kas tada yra mūsų seksualumas,
gręžiuosi į save, gręžiuosi
iki suprantu:

gyvybė



smelkiuos į jo odą, pakvipusią persijos skoniais,
rožių vanduo burnoje ir ant lūpų,
dalyvaujame kelių dienų seminare, kur trinamos ribos
tarp atsiminimų ir realybės, vaizduotės ir pasirinkimų,
žaidžiame smegenimis, verkiame, dainuojame, šokame,
jis žiūri į mane, ir aš žinau, kad jei yra reinkarnacija,
tai mes jau buvome, o jei jos nėra, tai jis tiesiog arti manęs

mus skiria kalba, vandenynai, kultūros, aš negalėčiau į rytus,
jis negalėtų į šiaurę, mus skiria mano vaikai ir jo moterys,
ir tas neaprėpiamas skausmas, kurį regiu jo akyse

tardami sudie apsikabiname, delnuose lieka
nuotrauka, nieko kaip ir neįvyko, tik akimirką
susiliejo žvaigždės, tik lūpos prie smilkinio,
sufijai šokio sūkuryje, kartodami viešpaties vardą, kuris
kažkokiu stebuklingu būdu yra ir mūsų
žiūriu į jo nuotrauką, jos antroje pusėje išrašytas
jo vardas pagal tėvo ir motinos linijas,
gimimo vieta ir metai,
juodas baltas pasaulis

stovi saulės atokaitoje, kaitra iš viršaus ir nuo
margo marmuro vartų, jo mažutė varpa
išstatyta prieš fotoaparatą kaip giminės pasidižiavimas,
pirmojo ir vienintelio sūnaus atitiktis reikalavimams

nuo tos vasaros visas rožių vanduo man regis
atmieštas krauju –

berniukų krauju,
vyrų krauju,
žmogaus krauju,
mano meile


paskutinį kartą išprievartavau pati save,
sugulusi su vyru, kurio niekada nemylėjau,
tiesiog norėjau patirti, ar ir man galioja sekso rojus,
tokio paprasto, gal net primityvaus pasidulkinimo,
biologinio poreikio patenkinimo, gyvūniško instinkto,
kai nori, tiesiog nori, labai

tysojau po juo, bandydama nepasprukti,
atlikdama eksperimentą, tyrinėdama,
kur mano ribos ir kiek gali vyras, jei aš iš tiesų
nesu su juo, jei esu tik kūnas, kurį naudojame
ir jis, ir aš, kuris tam tikra prasme mus abu naudoja

kai pradėjau pažint save, ciklą, keliauti per menstruacijų
duobes, ovuliacijų pilnatis, nirti į tik man priklausančių orgazmų gelmes,
kopti į jų viršūnes, kai pradėjau klausti,
iš ko po galais susideda tai, ką vadiname meile,
vaikščioti po lyties teritoriją
it pantera uostinėdama žemę, uodega brėždama kūno žemėlapius,
jausdama drėgmę, garsą, kvapus,
galiausiai priėjau vartus, už kurių plytėjo tai,
kur galima eiti tik dviese

pasirinkau jį atidžiai, tysodama po juo
jau nebuvau auka, tai aš pati, aš pati save –
norėdama pažinti, tampu malonumo šalinis jam,
štai aš, savęs pažinimo mokslų daktarė, vadovaujanti šiai tyrimų laboratorijai
ir šiam konkrečiam tyrimui, ponia ar panelė laboratorijos vedėja,
vienam iš eksperimento dalyvių nežinant, kad jis paviestas ne tik į lovą,
bet ir ant petri lėkštelės, po
smalsia mano mikroskopo akimi

liečiamas kūnas atgyja, rangosi, klubai pakelia dubenį,
stebimoji leidžia garsus, odos temperatūra kinta,
bet –

po visko lieka tik petri
lėkštelė,
su dviem ant jos
išsipleikusiais gyviais,

po visko –
kokia tuštuma, koks spengiantis nuskausmintos širdies dangus

tai buvo paskutinis kartas, kai patyriau seksualinę prievartą

kartais klausiu savęs: ar jis ją irgi patyrė?



lyg iš niekur nieko pasirodė skype
rašo: vilnius gražus miestas

kaip tik esu polaisvė,
skype tai skype, atrodo
nepavojinga

rašo, esu vaikų gydytojas,
atlikau praktiką jūsų santariškėse,
tokios didelės klinikos
už miesto

prieš porą metų, turbūt
nepasikeitė

žinai?

aišku, žinau, su vaikais ten
būnam bent kartą per pusmetį,
galėčiau atrašyti, bet susilaikau

sakosi esąs andrė, o gal pjeras,
jo vardu netikiu, labiau tais xxxais,
kurie lydi tą vardą,
nors man ir labai malonios
jo kasdien siunčiamos gėlės,
rožės, tulpės, virtualios kaip ir komplimentai,
nuo kurių šypsausi šypsausi šypsausi
sukdamasi tarp indų, skalbinių, prekybcentrių

rašo, kokia tu turtinga, augini tris vaikus,
tu tokia turtinga, tai didžiausia laimė,
čia tiek daug porų niekada
niekada nesulaukia
vaiko

vis primena būtinai ir man, ir vaikams kasdien
gerti vitamino Dė –
nes jums, šiauriečiams, jo labai stinga

gundo mane girdamas,
klausdamas, kaip man sekasi,
neįkyriai pabelsdamas į telefono ekraną

atsako į klausimus,
neišsisukinėdamas,
nežinau, ar meluoja

savaitgalį traukiniu važiavau pas tėvus,
mėgstu picą, su mergina išsiskyrėme
po ten n kažkiek metų,
išseko ugnis, pavargome

tariuosi su juo vaikų sveikatos klausimais,
rašau jam, kai liūdna,
pamatęs mane feisbuko tv,
prisiduoda nesupratęs nė žodžio, bet –
tavo kūno kalba įtikina,
eteryje atrodai graži

klausiu, ar visi prancūzai yra komplimentų
meistrai, dirbantys nuotoliu

atsako: merginti yra užkoduota
mano genuose

kitaip nemoku –
man skirta jus šildyti, kol atsivérsit,
kol pačios pamatysite savo grožį,
kūnų, krūtų, išsiplėtusių vyzdžių,
esat kaip žiedlapiai
viešpaties dievo rankose,
gimiau jums patarnauti

žiūriu ilgai į akis, na, žinai, toks
gilus būna žvilgsnis, kai
priprantant, kviečiu
kavos, vakarienės,
paliečiu ranką, riešą, geriausia riešą,
neskubu, lydžiu namo ir

vėl kviečiu
kavos, vakarienės,
abu žinome, koks tai žaidimas,
mano gilus žvilgsnis, tavo drėgnos akys,
man malonu, kai tau gera

ištryniau jį su visu skypu

ką būtume veikę,
tokie skirtingi



nesuprantu, kaip kiti nemėgsta keturiasdešimtmečių –
juk pats gėris, mylitės drąsiai ir yra apie ką pakalbėti

atvažiuosiu tavęs aštuntą, kai tik baigsiu darbą,
tavo toks gilus balsas, jaučiu, esi brandi
kaip senas vynas

beje, ką manai apie svingerius?

žiūrėk, gerą valandą kalbamės,
su tavimi įdomu, gal gali paaiškinti,
kodėl jūs, moterys, dėvite tą baisų daiktą,
kurį vadinate pėdkelnėmis?

vedęs niekada nebuvau, žinai, buvo viena,
žuvo prieš dvidešimt metų

nepatogu sakyti, bet iš tiesų tai
neatvažiuosiu, iš tiesų negaliu,
vairuoti, negaliu

taip, gėriau, kas vakarą atsipalaiduoju

ar galėčiau tau rytoj vėl paskambinti?
tavo toks geras balsas



dienai judant link popietės,
suprantu, kad
įsimyliu nepažįstamus žmones,
kad esu pasakų ir meilės romanų vergė,
kad nuo vaikystės puolu į bet kokią galimybę
kaip į vienintelę,
suprantu, kad nieko
apie save nesuprantu

ką, mieloji, metas atsiimti vadžias,
metas išvysti, kad nėra čia karietos
nei arklio, vien tik pakinktai,
į kuriuos nežinia kelinta kartà esi įsipainiojusi,
metas mesti vadžias,
metas stotis ant žemės
ir eit savo kojomis,
metas mokytis rėžt savo ne
ir brangint savo taip,
metas atskirti meilę nuo alkio,
suprast alkio priežastį,
metas mergaitei suaugti,
metas išbūti, kas yra meilė,
nuo ko ji prasideda ir kaip gali baigtis,
metas suprasti, kas tu pati,
kai ne filmai, ne pokalbiai, knygos,
ne gelbėjimas ir ne draugai, ne oras ir mūzos,
ne drugeliai pilve, ne sielos pusė antroji,
ne vedinė moteris ir ne nuolankioji,
metas trypt kojomis, metas dainuoti,
metas keiktis, melstis, dėkoti,
įsteigti savo bažnyčią ir savo mišias,
metas padegti, sprogdinti, išmesti,
metas naikinti, palaidoti ir vėl susikurti

staiga suprantu, kad jau –
suprantu

keliaujam toliau



sėdėjo priešais šiek tiek sutrikęs,
matyti, įpratęs prie dėmesio,
bet sceną jau traukia žalėsiai

priminė rudenį gautą juodosios lelijos žiedą
aitriai užpildė namus,
prabusdavau naktimis,
nerami, smelkėsi į sukneles, plaukus, odą

kol žiedlapių krašteliai
ėmė blukti, sluoksniuotis,
grimzti į juodąsias nebūties skyles

pasilenkiau ir ilgai uodžiau

paskui kelias dienas stebėjau,
kaip miršta, vis labiau,
protas kuždėjo, kad jau tada,
atneštas dovanų,
buvo miręs

jaučiausi lyg dalyvaučiau
pačiose tikriausiose gyvybės
išlydėjimo apeigose

įpakuotas į prabangų kostiumą,
prabangų laikrodį,
prabangų automobilį,
jis buvo kaip juodoji lelija ant mano stalo

per aitrus,
per aiškus buvo kvapas
ir abu žinojome,
ką jis reiškia



tau juk patinka muzika? –
įjungė spotifajų, nuėjęs į tualetą nusiplovė rankas,
grįžęs atsagstė suknelės sagas,
apkabino, greitas jaunas kūnas judėjo ritmingai,
pauzė, žvilgsnis į ekraną ir –
gal varom į makdaką?

kai draugė sako, kad renkasi jaunesnius,
žinau, kad man užteko paragauti



būsiu tavo meškinas

būsi, būsi, jau ilgai keliavau,
jau norėčiau patikėti,
kad šį kartą mano

nemėgstu kalbėti, atleisk, esu tylos žmogus

geriausia tai sodyboje, kur nieko nėra,
tik gamta ir aš, dar mano šuo,
nori, atsiųsiu nuotrauką?

mėgstu drožinėti medį, va, žiūrėk,
kokį lokį išdrožiau,
gal savaitgalį nusivešiu,
jei norėsi ir jei tėvų sveikata leis

o kiek tėvams metų, klausiu,
jau žinodama, kad joks jis ne mano
septymkažkeli, negaliu jų palikti,
ypač mamos,
ji taip meiliai mane augino

ekrane patalynė,
kokioje aš miegodavau tūkstantis devyni šimtai
devymkažkelintaisiais,
mane tarsi be priežasties supykina

būtų buvęs geras meškinas,
tik tos fucking motinos krakmolytais žiurstais,
kotletais vietoj krūtų ir
smulkiomis gėlytėmis išmargintais patalėliais,
tos fucking motinos,
tarp kurių jokiu būdu negaliu leisti
sau atsidurti

škac nuo manęs, katyti,
škac nuo manęs, žilas vaike,
škac, patalų gėlytės vakarais drėkinanti sėkla,
škac, mano vidinė gelbėtoja
savęs pačios gelbėti, nevykėlius paliekant
nevykėliams, aveles jų ganytojams,
škac, mieloji, gyventi gyvenimo!



tu toke visai nieko Vitule
gal nori but mano zmonike

pasiperša mesendžeryje nepažįstamasis,
turiu iš ko juoktis



esu jau visai arti finišo tiesiosios,
pilna, gyvybinga, sukuosi rytais šokio
žingsniu po virtuvę, ruošdama sau pusryčius,
liesdama savo pečius, pilvą, krūtis,
man patinka būti kūne, man patinka būti,
patinka, kaip jaučiuos savyje, kaip save prausiu,
rengiu, maitinu ir šukuoju, kaip vedu save pasivaikščioti ir
migdau, esu savo pačios augintinis, glostau kailiuką,
stebiu žvilgančias akis veidrodyje –
labas rytas, mieloji, taip, štai aš, taip, štai tu,
pajuntu, kad nėra didesnės meilės,
labas rytas, mieloji, linkiu tau geros dienos, labanakt,
mano meile, kad gerai pailsėtum, esu tavimi,
esu ir būsiu iki paskutiniosios, tai vienintelė amžina mano santuoka,
sakau sau, žvelgdama į sidabro žiedą kitoje pasaulio pusėje,
papuoštą deimantais ir šventuoju maorių akmeniu, apeinu
kaip katė, lyžteliu lūpas, pasimatuoju, grįžtu,
taip, tariu, nerdama žiedą ant dešiniosios bevardžio,
taip, tariu, tik mirtis mus išskirs, o dabar dar gyvensim,
esu su tavimi, esu tavimi, esu ir būsiu, kaip saldu,
kaip gera, kai nieko daugiau nebereikia laukti, ąsočiai
užpildyti, ekranai nemirga dažniais vienatvės, kaip gera,
kai viskas, ko ilgiuosi, tėra lengvas miegas po tąsios ir sočios dienos,
dabar jau galiu kviesti kitą prie stalo:

ateik, noriu tave sutikti, nebesu alkana,
perku pagalvę, guldau šalia savosios,
džiaugiuosi, kad greitai būsi šalia manęs,
nors dar nežinau tavo vardo,
mano guolis jau jaučia tavo šilumą,
pildama arbatą, žinau, kuris iš puodelių yra tavo,
žinau, kur statysi batus ir kaip mudu keliausime,
žinau, kad esi prisipildęs ir mano
sapnai tavęs neišgąsdins –
nieko tokio, ištarsi, mudu tokie maži, vieni iš daugelio gyvių
šitoje žemėje, paprasti kaip dulkės,
smėlis, grybai, bakterijos, nieko tokio, mudu
čia tik trumpam, nesigrauškim dėl niekų,
žiūrėk: dar truputis iki finišo,

dar truputis – kaip tik tiek,
kiek užteks mudviejų džiaugsmui – – –

2015–2022

Ciklas skelbtas kultūros mėnraštyje METAI, 2023 Nr. 4.

Patinka turinys?

Kviečiu prenumeruoti mano naujienlaiškius!

Palikti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *