Kaštonams žydint

Įsimylėti reikia, kai kaštonai žydi,
Viduržiemy šnabždėjai man. ne man?
Kaštonų žvakėms iki šiol pavydžiu
To balso, kvietusio mane dugnan –

Panirti, kad iškilčiau kitą rytą
Iš naujo gimus, sklidinu žvilgsniu,
Susiausčiau save oda, tavo išlaižyta,
Nurimčiau… bet nenurimau, einu

Sapnais, prisiminimų vingiais… kvieti?
Aš pas tave skubu! Žuvažvynių žvaigždėm
Tamsa sušvyti: iliuzija. Nebekvieti.
Nebeeinu.  Sustingstu, nerimo skruzdėm

Barstausi… Tuštėju. Vėjas girdi –
Be žodžių raudu, be sparnų krentu.
Kaštonų žvakės kiaurai skrodžia širdį –
Nuo tos nakties savy negyvenu.

1996 12–2017 05

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *