„Kvėpuoti pasauliu“: N. Mikalauskienės recenzija „Meno bangose“
Kvėpuoti pasauliu
NERINGA MIKALAUSKIENĖ
Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. KVĖPUOJU. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.
Įdomi ta Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiama „Pirmosios knygos“ serija. Paskelbiamas konkursas, suplaukia rankraščiai ir prasideda spėliojimai ‒ o kas šį kartą?.. su kuo konkuruos?.. Ypač smalsu suvokus, kad kai kuriuos autorius pažįsti iš studijų laikų, susitikimų įvairiuose literatūriniuose renginiuose, bet ‒ tarsi pradingusius be publikacijų, net be nuojautos, kad kuria, nors galėtų… Tokia man buvo Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, mąsli, skaidraus žvilgsnio doktorantė, per vieną iš Poetinių Druskininkų rudenų šyptelėjusi: „O gyvenimas pasisuko kitaip… tikriau.“ Iš to „tikriau“ ir atsirado ‒ „Kvėpuoju“.
Knyga, kuri „Pirmosios knygos“ serijoje nepaskęs. Kaip nepaskendo 2014-ųjų Jurgitos Jasponytės „Šaltupė“, išrinkta į Metų poezijos knygų penketuką, ar Ramunės Brundzaitės „Drugy, mano drauge“, apdovanota Jaunojo jotvingio premija… Visos šios knygos pasirodė „Pirmosios knygos“ serijoje pamečiui, visų jų tekstai prabyla mergaitės, merginos, moters balsais, tačiau kaip skirtingai! Ramunės iš tiesų sumirgėjo jaunatvišku polėkiu lyg drugelis vasarą ir nuplasnojo augti, Jurgitos tekstai mirgėjo kitaip ‒ ramiai lyg saulės atspindžiai Zarasų krašto ežeryne, Vitalijos ‒ pulsuoja kraujo gyvastimi. Kvėpuoja ‒ dažnai trūkčiojamai ir nelygiai, o skaitytojui gniaužia kvapą: per tikra, kad būtų tiesiog gera poezija, kuria pati kalbėtoja ima ir suabejoja:
Turbūt todėl jau daugiau nei tris dešimtis metų tyliu popieriuje
Ir tiek daug kasdien parašau mintyse
Tikiu, kad tai patys geriausi mano eilėraščiai
p. 34
Taip ir yra. Į knygą sudėti eilėraščiai ‒ ilgai ištylėti, bet ‒ nenutylėti. Apie vaikystės šešėlius („Vaikystė“), silpnas ir trapias mergaites („Mergaitės. Mažoji“, „Mažutytei“), paaugles maištininkes („Mergaitės. Didžioji“), išdidžias, kantrias, nepalūžtančias moteris („Medus ir pelynai“, „Duobelė“), moterų likimus („Stiklo šalis“, „Šermukšninė“), gimties tęstinumą („Mano pirmo vaiko eilėraštis“, „Mano antro vaiko eilėraštis“, „Mano trečio vaiko eilėraštis“…). Kai kurie tekstai sakmiški, baladiški („Šermukšninė“), kai kurie atskamba raudomis per budynes prie mirusiojo („Baimių nugalėjimas“), kai kurie ‒ tarsi metų metus verta malda ir beveik galėtų vadintis mažąja poema („Rožinis mano buvusioms meilėms“). Yra ir trumputis ‒ nuaustas iš pakartojimų ‒ skambantis lyg mantra („moterų tinklas“). Būtent dėl to V. Pilipauskaitės-Butkienės knyga išvengia stilistinės monotonijos, ji tampa beveik nenuspėjama, nors rinkinio tematiką gali įtarti iš paties pirmojo, taigi ‒ programinio ‒ eilėraščio „Moters siela“. Šis, deja, įspūdžio nepalieka: pernelyg deklaratyvus, baigiamas banalybe: „moters siela ‒ / talpi ir kantri kaip pasaulis“ (p. 10). Laimei, tai tik paviršius. Todėl nevalingai imi teisinti autorę: gal tai tyčiom sumanyta, tarsi priedanga kaip ir neįpareigojantys pašnekesiai triptike „Moterų paslaptys“ ‒ „ (…) visai kitaip, / kai plepame, moterys, brazdindamos žurnalų puslapius / ir kavos puodelius / burdamos iš tirščių, / apiplakame liežuviais / mirusius ir gyvuosius, / kitas moteris, pačią save (p. 101). Šalia kaip kontrastas ‒ stipriausios šio triptiko eilutės: „(…) nors jūs liečiate ‒ esu negyva // viduriais išdarskytais, / iškapotom akiduobėm, / tarp kojų plytinčiu sibiru“ (p. 100). Tie keli rinkinio tekstai, kurie patys savaime ar kitame kontekste atrodytų silpni ‒ čia tampa atsvara ribinių moters patirčių siaubui, nes vien tik ribinėse situacijose gyvendamas žmogus išprotėtų arba ‒ atbuktų ir jau nebesuvoktų tų patirčių kaip trauminių. Kaip nuo smurtautojo priklausoma auka, nesugebanti nutraukti smurto rato, nes ‒ myliu, gaila, gal pasikeis, taip man ir reikia… kol:
jokio tikslo tylėti,
nurengčiau ir sielą, ir kūną,
jei, už mano randų užkabintas,
nors vienas vienintelis tėvas
daugiau nebemuštų žmonos ir vaiko akivaizdoj
jos nebedulkintų,
jei nors vienas vienintelis vyras
prieš imdamas laužt paaugliukę
suimtų lytį į savo rankas ir tylus pasitrauktų,
netrukdydamas augti
p. 80
Tai ‒ eilėraščio „Mažutytei“ įžanga. Jis ‒ apie vaikystėje patirtą ir iš atminties išstumtą seksualinę prievartą, kaip dabar įvardijama policijos suvestinėse, ‒ „artimoje aplinkoje“, iš pažįstamo, savo, todėl ‒ nutylėtą iki išrašymo poezijos kalba, nes tik ji, atrodo, pajėgi keliomis frazėmis perteikti ištisą jausmų ir būsenų gamą ‒ siaubą, skausmą, sumaištį, pasibjaurėjimą, gėdą, kaltę, abejingumą, savęs nuvertinimą, pasidavimą likimui ir kovą… Leidžianti suvokti, kad mažybiniu kreipiniu ne visada perteikiama meilė ir globa, kai kada tai ‒ leitmotvyvu per tekstą keliaujanti šleikščiai saldi suaugusiojo manipuliacija („nebijok, mažutyte, saldainis“, „neverk, mažutyte, štai tau saldainis“, „štai imk, mažutyte, saldainis“…). Visą eilėraštį galima perklausyti ‒ Vitalija pati jį įskaitė ir įkėlė į „YouTube“ vildamasi, kad tai taps vienu iš smurto prieš vaikus prevencijos būdų:https://www.youtube.com/watch?v=ICqEsexKk1M Pritariu ‒ meno kalba yra itin paveiki. Kai kuriems tai ‒ antroji gimtoji kalba. Vitalijai, manau, irgi.
Kitame eilėraštyje ‒ „Medus ir pelynai“ ‒ atsiveria vyro ir uošvio smurtą patiriančios moters drama:
jos vyras, jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,
delnu per kirvį, delnu į ašmenį,
prasprogusios vyšnios nurieda per žolę ‒
tokia vėtra, tokie telyčių liežuviai ‒ ‒ ‒
velnio išpera! ‒ tėvuko gerklėj įsidunda griaustinis,
aplink trobą vaikydamas klykiančią moterį, ‒
velnio išpera! ‒ jam pavymui atidunda jos vyras,
jos meilė pirmoji, savo motinos vaikas pirmagimis,
įsitvėręs į tėvo nugludintą kirvį ‒
motina mano, išdidi primadona,
įsispraudus į kampą,
nagais įsikirtus į pilvą,
pratrūkusi kūno lietum ‒ ‒ ‒
VI
šitaip užgimiau aš
iš vyšniom pabirusio pilvo į aštrius
replių gniaužtus skubėjo ‒
mano kūnas,
mano siela ‒
į pirštais nučiuoptą pasaulį.
šviesu. tegu būna.
po visko.
p. 43
Norisi pritarti Audingai Peluritytei, recenzijoje „Moterų patirtys, patirčių paslaptys“ („Metai“, 2015, Nr. 12) teigiančiai, kad „tokie dalykai būtų įprasti prozos pasakojimui“, bet poezijoje, ypač ‒ moterų, esame įpratinti rasti „ekstazinę dvasingumo patirtį, jausminį pozityvą, pasakojantį apie kažką gražaus, svarbaus“. Todėl tai, su kuo į akistatą suveda V. Pilipauskaitės-Butkienės tekstai, netgi sudėtinga vertinti, nes „vertimas“ į literatūros kritikos kalbą tarsi praranda subtilius niuansus ‒ tai, kas turi būti perskaityta vienumoje, tarp eilučių, o ne išaiškinta analizėmis. Eilėraščio „Medus ir pelynai“ pavadinimas ‒ apkartusio gyvenimo metafora? Susidūrimas su realybe? Gal. Bet vėlgi negali spręsti vienareikšmiškai ‒ pelynų kartumas nėra nuodas, tai vaistažolė virškinimui gerinti. Bet. Negalima vartoti esant padidėjusiam kraujavimui. Negalima ‒ nėščiosioms. Ir eilėraščio subjektė ‒ motina ‒ pratrūksta „kraujo lietum“. Jos stiprybė kyla iš pačios prigimties, tarsi nereflektuojama, nes „įsirašanti“ į gamtos vyksmą: atėjo laikas ir ‒
motina mano, neįtardama nieko bloga,
peržengė taką tarp dviejų sodybų,
iš savo giminės sodo į būsimos mano giminės sodą
p. 39
Archetipinis ribos peržengimas iš vienų namų į kitus, iš savų ‒ į svetimus, tapsiančius savais kitai kartai ‒ „būsimos mano giminės“. Į šiandieną perkeliama liaudies dainų mergelės situacija, kuomet nutekėjusi į uošvio dvarelį ji ne pienu, o ašarėlėmis prausdavosi ir nuolankiai priimdavo likimą, nes taip buvo, yra… bet ‒ ar bus? Tai ‒ dar viena iš rinkinio stiprybių: nežinia, ar autorė kalba apie savo pačios patirtis, ar be galo įtaigiai suasmenina svetimas (psichoanalitikas čia veikiausiai imtų ieškoti sąsajų su išgyventomis traumomis ir būdą tas patirtis „neutralizuoti“ perteikiant menine kalba, o psichoanalitinės literatūros kritikos atstovas sakytų, kad psichoanalitikas nebūtinai teisus kapstydamasis po paties autoriaus gyvenimą, nes kūrėją gali veikti archetipai, perduodami iš kartos į kartą ir patekę į tinkamą terpę ‒ šiuo atveju, meninę kalbą: atgiję „čia ir dabar“, „pirmuoju asmeniu“). Šiaip ar taip, nesunku pastebėti, kad V. Pilipauskaitės-Butkienės kalbėjimas ‒ daugiabalsis, nes eilėraščių kalbėtoja pasitelkia visas galias ‒ savo giminės ir šalia buvusių bei esančių moterų stiprybę, susigrąžintą atmintį, per naujos gyvybės atėjimą į pasaulį įgytą išmintį ‒ tam, kad nutrauktų smurto ratą ir perkeistų likimą nenutoldama nuo sau suvoktos moteriškumo esmės kurti pasaulį:
štai jums pirmasis mano eilėraštis,
įkvėptas kaulų,
sausgyslių, venų, tarpląstelinio skysčio,
to kažko, kas giliau ir šlapiau, ir švariau
to, kas viso pasaulio moterų įsčiose glūdi,
žvelgia tamsia makšties akimi,
o vokeliai vos virpčioja
p. 139
Tai ‒ paskutinis rinkinio eilėraštis. Jis taip ir vadinasi: „Pasaulio sukūrimas“. Mintimi atkartojantis pirmąjį pirmojo skyriaus „Prabudimas“ eilėraštį „Pirmasis“:
ir sugalvok tu man taip aprėdyti žmogų:
plaukeliais, negeliais, sėkliukėm ir syvais,
naktimis ‒ mintimis, rytą ‒ jausmu,
kad gyvas;
ir sugalvok tu man taip:
kauburėliai, urveliai, dantys, lūpos ‒ kaip vyšnios, ‒
kibūs pirštai per drykstantį audinį,
krūtys, speneliai, nerimstančios varpos ir įsčios
p. 13
Pratęskim dar ‒ ir sugalvok Tu man taip, Vitalija, kaip tame eilėraštyje:
ir sugalvok tu man taip:
brūkšniai ir kableliai, kabliai ir brūkšneliai.
iki taško.
nusirėdyti.
Taip, nusirėdžius kalboje, ir atsiranda patys įdomiausi debiutai.