Mano knygos – įsigykite!

POEZIJOS KNYGA „KVĖPUOJU“

Vitalijos Pilipauskaitės poezijos knyga „Kvėpuoju“ 2015 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkursą ir buvo išleista kaip geriausias jauno autoriaus debiutas. Knyga buvo apdovanota Z. Gėlės premija ir įtraukta į LLTI Kūrybiškiausių 2015 m. knygų dvyliktuką.
Knygą galite įsigyti Lietuvos rašytojų sąjungos knygynėlyje.

Norite knygos su autografu?
Susisiekite su autore jos FB paskyroje arba el. p. [email protected].

SKAITYTOJŲ ATSILIEPIMAI

Didžiausias knygos įvertinimas man yra jūsų – skaitytojų – atsiliepimai: sulaukiu laiškų, žinučių, sulaukiu apsikabinimų ir padėkojimo, kad išdrįsau, kad paliečiau, kad artima… Kad perskaitėte vienu ypu, kad verkėte, kad dovanosite draugėms. 
Jei ir jūs norite pasidalinti savo įspūdžiais, atsiųskite juos man el. paštu [email protected] arba asmenine žinute  mano FB profilyje. Ačiū jums!
Vitalija Pilipauskaitė

Agnė: „Kai pritrūkstu oro ar pradedu naują dieną, dažnai ieškau įkvėpimo. Ir nebūtinai tai turi būti garsiausių žmonių veikalai ar motyvacinės knygos. Kartais – šypsena, mažos „nuodėmės“ (kažkodėl mes, moterys, dažnai taip vadiname saldumynus) arba paprasčiausias žodis, sakinys, eilutė… Mano mažoji šio ryto „nuodėmė“ – V. Pilipauskaitės-Butkienės poezijos knyga „Kvėpuoju“. Nežinau, ar buvo galima sugalvoti geresnį pavadinimą… Paėmusi knygą į rankas skaitau autorės žodžius anotacijoje: „Padėti mums prisiminti, kad esame gyvi. Tokia ir yra jos paskirtis.“ Verčiu lapus. Viena kita eilutė, už kurių kliūva akys, paskui – ištisas eilėraštis, antras, trečias… Įkvepiu – vėl ir vėl… „Gal taip ir geriau – atsiduodu į jūsų rankas, teįvyksta, kas turi įvykti.“ Knyga alsuoja kažkokia nepaaiškinama energija, kurioje skleidžiasi drąsi tiesa ir nuoga moters tikrovė, persmelkta moteriškos būties paslaptingumo, atviro kalbėjimo, apipinta literatūrinėmis aliuzijomis ir gyvenimiškos patirties sklaida… Skaitydama visgi suprantu: „Moters siela – talpi ir kantri kaip pasaulis.“

Viktoras: „Tą vakarą, kai knyga pas mus jau buvo, sėdome vakarienės, paėmiau tavo knygą, galvoju paskaitysiu ką nors iš tavo knygos garsiai (mes tai praktikuojame kartas nuo karto). Buvo netikėtumas, taip sunkiai skaitėsi, žodžiu nustebinai. Išankstinių lūkesčiu stengiuosi neturėti, bet tai buvo tikrai netikėta. Tą naktį – kovo 2, kai atkeliavo pas mus tavo knyga apie 1 val. atsibudau, kuri laiką negalėjau užmigti. Atsikėliau, pamaniau ta proga nuveiksiu ką nors naudingo (pasitvarkysiu, paskaitysiu). Ir į akiratį pateko tavo knyga, paskaičiau. Taip sujudino viduje, pakėlė įvairių mano prisiminimų. Žodžiu tikrai sujaudino kai ką gilaus viduje. Ačiū už tavo atvirumą, drąsumą, netikėtumą.“

Diana: „Nuostabi Tavo poezija, miela Vitalija, kiek jausmų aplanko… arba pažadina užmigusius, kiek daug to, kas tinka man, skaitydama šypsojaus, verkiau, vietomis juokiausi… labai gyva. Ačiū.“

Bevardė: „Žinau, ką reiškia siųsti eiles rašantiems, bet šįsyk taip jau išėjo. Mane įkvėpė tavo drąsa būti savimi, būti netobula ir pažeidžiama. Todėl išdrįsau išsiųsti.

Ak, tos mano seserys,
Kartais jų būdavo tiek prilydavo,
O kartais visai išdžiūdavo.
Vienos rašė knygas, kitos – jas degino neskaitydamos,
Vienos žindė kūdikius, kitos – visą pasaulį,
O dar kitos visai bergžios buvo.
Skaitau aš jas, tarsi stiprinuos,
Taip gražu: viskas kraujo ir ašarų karoliukais išsiuvinėta,
Ir pažįstu save, savo siuvinį ant Jo didžiojo rėmo……
Kas gi taip sugalvojo, kad būčiau vienintelė ir nepakatojama,
Atsipindinti sesers kraujo ir ašarų raštuose.
Kvėpuoju.“
Kotryna: „Vitalijos tekstai – atviri, nuogi, nors ir nepatogūs, bet intriguojantys, kurstantys mintis ir jausmus. Šie tekstai įkvėpė mane kurti dainas, ko niekada nesu dariusi, ir atrasti savo naujas galimybes.“