Man labai patiko žodžiai iš Tavo internetinės svetainės vitale.lt: „…esu tam, kad papasakočiau“. Dažniausiai pasakoji apie savo, kaip asmenybės, kaip kūrėjos, kaip moters ir mamos, patirtis. Apie tai ‒ ir pirmoji Tavo poezijos knyga „Kvėpuoju“. Vis dėlto „Meno bangoms“ labai svarbu paklausti autorių apie jų šaknis, santykį su gimtosiomis vietomis ‒ taigi kur ir kaip augai?

Iki paauglystės augau kaime; iki maždaug šešerių metų – tokiame kaip ir vienkiemyje. Buvo daug erdvės žvilgsniui, daug vėjų, daug saulės, daug gyvybės. Jei neidealizuojant – buvo ir liūdesio, vienatvės, nesuvokiamų draudimų, darbų ir pareigų. Tačiau stipriausiai iš to ikimokyklinio laiko iki dabar prisiminimuose liko vėjo, tylos, dainos, pasakos ir šiltos močiutės lovos pojūtis. Dar ‒ džiūstančių obuolių kvapas, šunų lojimas, snieguoti batai prie durų, stirnos už lango ir televizorius, kažką rodantis apie Maskvą ir apie vaikus grobiančius didžiulius erelius („Kapitono Granto vaikai“ ‒ jau didesnė išsiaiškinau). Paskui persikraustėme į tuo metu man labai didelę atrodžiusią Vytėnų kolūkio gyvenvientę. Tai vyko pora metų prieš atkuriant nepriklausomybę. Viskas keitėsi. Namas, į kurį atsikraustėme, man buvo labai gražus, išpuoselėtas, su rožėmis ir veronikomis, bet svetimas, nejaukus ir baugus. Jame iki šiol gyvena mano tėtis. Man šis namas kažkodėl taip ir netapo gimtaisiais namais; nors jame nugyvenau daugiau nei dešimt metų, širdis liko ten, ant kalno, pas močiutę. Gal dėl močiutės – kol ji buvo gyva. Kita vertus, pačios tų vietų apylinkės – Nemunas, Panemunės pilis, parkas, tvenkiniai, šlaitai, miškai – taip, drąsiai pavadinčiau jas savo gimtosiomis. Man jos brangios – jose daug mano istorijos, daug prisiminimų. Tos vietos su laiku keičiasi, nebe daug kas mane su jomis sieja, bet namų pojūtis yra likęs.

Koks buvo Tavo kelias į mokyklą?

Kaip ir daugelio turbūt – atvedė mama. Laukiau, kol eisiu į pirmą klasę. Tikėjau, kad bus kažkas kitaip. Įvyks stebuklas. Išsiskleisiu – dainuosiu, piešiu, turėsiu draugų. O tada atėjo rugsėjo pirmoji. Iki šiol atsimenu tą rudą uniformą ir tarybinių pėdkelnių pojūtį. Baimę – kokie visi dideli, nepažįstami. Vienišumo jausmą. Atsimenu devintokę, kuri mane vedė už rankos, skambinant pirmajam skambučiui. Kažkaip jau pirmą dieną ištiko skaudus suvokimas, kad ne apie pasakas ir ne apie stebuklus yra mokykla. Kažkiek tų iliuzijų buvo nukritę jau darželyje: privalomas pietų miegas, bauginančios rusų kalbos pamokos, Gagarino ir Lenino portretai ant spintelės su žaislais, kuriais niekada negalima žaisti, šiltas pienas ir sausainiai pavakariams… Kaip ir nebuvo blogai, bet neprisimenu ir nieko gero, šviesaus. Gal tik valytoją, kuri kartais paglostydavo galvą. O mokykloje galvos ilgai niekas neglostė. Pradinių klasių mokytoja buvo šviesi moteris, bet, sakyčiau, nebuvo ugdytoja, įkvėpėja. Tiesiog dirbo savo darbą, ir tiek. Vėliau patekau pas klasės auklėtoją, kuri buvo vyresnė, pati turbūt dar smetoniniais laikais mokyklą baigusi. Su ja buvo šiek tiek kitaip – lyg ir jaučiau, kad jai rūpime. Kažko paklausdavo, kažką parodydavo, pasidžiaugdavo mumis. Eidavom į žygius. Gal iš tiesų rūpėjom? Bet buvo ir tokių mokytojų, kad ojojoi – nei prisiminti norisi, nei kam nors palinkėti. Ir ausis sukdavo, ir „grūšes“ skusdavo, ir gerai papurtydavo… Man pačiai rankas liniuote mušdavo, kad per pamokas nepieščiau. Yra ką prisiminti. Metai kaimo mokykloje man buvo vieniši. Buvau mokytojos vaikas. O tai reiškė, kad esi tokiame kaip ir vakuume – vaikai privengia, nes bijo tavo mamos statuso, o mokytojai irgi elgiasi neadekvačiai, nes gi kolegės dukra. Tiesa, buvo pora jaunų mokytojų, kurie nepriklausė jau „susigulėjusiai“ mokyklos darbuotojų klikai, tai su jais jausdavausi laisva – žinojau, kad vertina mane objektyviai, o ir darbo su vaikais metodai jų jau buvo kitokie. Tik kad jie ilgai neužsibuvo – išvyko į geresnius darbus.

Paskui išvažiavau į gimnaziją. Norėjosi pabėgti iš kaimo, iš bendruomenės, iš visų tų nuostatų. Taip maždaug penkiolikos ir pradėjau pusiau savarankišką savo gyvenimą. Gimnazijoje jaučiausi laisviau. Atsirado nauji draugai, kitokie požiūriai, galimybės. Tačiau ne daug kur drįsdavau dalyvauti – ankstesnės, skaudžios – patyčių, išdavystės, nepasitikėjimo – patirtys dar ilgai mane lydėjo. Tuo metu pradėjau maištauti – tai buvo mano forma ieškoti savęs, bandyti nusikratyti visko, kas man nepatinka. Na ir tada paskutiniai metai mokykloje ir visas universiteto laikotarpis – nuolatinis balansavimas tarp buvimo subkultūrose ir „geros mergaitės“ įvaizdžio.

Sprendžiant iš rinkinio eilėraščių, jauti ypatingą ryšį su savo giminės moterimis. Ypač sukrečiantis, jautrus yra eilėraštis „Duobelė“ ‒ apie močiutę. Kokias pamokas išmokai iš jos?

Su močiute, kuriai skirtas šis eilėraštis, niekada nebuvome susitikusios, bet likimiškai man ji iš tiesų yra labai svarbi. Kokios pamokos? Kad gyventi reikia savo gyvenimą ir dėl savęs – džiaugsmingai, lengvai, šviesiai. Kad liga nėra išeitis, o savinaikos programos yra gilios, ir reikia gerai save pažinti, kad jas perprastum ir pakeistum. Mano giminėje, o ir man regis mūsų kultūroje yra daug aukos, aukojimosi motyvo kaip itin teigiamo, siektino dalyko. Kaip neseniai juokavau draugei ‒ kitų dėmesio sulaukdavai tik keturiais atvejais: esi labai gera mergaitė, esi labai bloga mergaitė, sergi arba miršti. Tokios sąlygos, kad būtum mylimasis. Ši nuostata yra įdiegta ir manyje. Tai va, turbūt to ir išmokau – atpažinti ją savo elgesyje ir keisti. Mylėti save tokią, kokia esu. Rūpintis savimi, kad nenusivaryčiau iki ligos. Padovanoti sau gėlių, kad nereiktų laukti, kol kažkas jų atneš prie karsto

O dabar ‒ fragmentas iš eilėraščio „Mano moterys. 2“:

kiek čia jūsų nėra ‒

nei daikto, nei vardo, nei gyvenimo trupinio,

nors dar liko kažkas pagal vietą,

užžėlusį tvenkinė ar jazminais sudaigstytą taką

Praskleisk to teksto uždangą mums. Papasakok ‒ kas tos Magdelė, Liucė, Steputė, Seliutė? Realios kaimynės ar personažai, gimę eilėraščiui?

Personažai, personažai! Kiek jos yra šiame tekste, tiek yra literatūriškos, fiktyvios. Tačiau kai jau pradeda ataidėti realiomis gyvenimo istorijomis, tampa kūniškos, tikros, atpažįstamos. Ir turbūt ne mano vienos giminės istorijoje rastum tokių moterų. Likimai, santykiai, detalės – juk tai bendražmogiška; tarsi priklausytume tam pačiam patyrimų laukui. O juk ir priklausome.

Ką laikytum savo pirmuoju kūrybiniu prisiminimu?

Turbūt savo poziciją išorinio pasaulio atžvilgiu – visa aplink mane vyksta, o aš tiesiog stebiu ir fiksuoju. Visai maža, iš po virtuvės stalo. Man kokie dveji? Iš po agrastų krūmo – maždaug treji. Iš už tvoros. Iš po tujų arba iš tokios gūžtelės karkluose – jau pirmoje klasėje. Autobuse – rytinės ir vakarinės kelionės į mokyklą. Prie Katedros aikštės Varpinės ar bet kurioje kitoje pasaulio vietoje – nuo paauglystės iki dabar. Tos akimirkos, kai pagaunu save įėjusią į kažkokį ypatingą buvimą – tarsi ištirpus vertinančiam ir nuolat mintis generuojančiam protui ir likus tik patiriančiam, sugeriančiam, nuostabos apimtam ikiprotiniam kūnui, yra man pačios stipriausios. Jose vyksta tai, iš ko paskui atsiranda tekstai.

Po mokyklos pasirinkai filologijos studijas. Kaip atėjo toks apsisprendimas? Gal buvo minčių pasukti kitu keliu?

Pasirinkau nebūdama tikra, kad tai yra mano kelias ir mano likimas. Jutau mokytojų spaudimą: juk taip gerai rašo mergaitė! Kai užsimindavau apie kitas galimas profesijas, sulaukdavau pasipriešinimo: neįstosi, ne tau, ten tik turtuolių tėvai įstoja, ten visos vietos nupirktos ir pan. O minčių buvo daug: svarsčiau apie fiziką, filosofiją, psichologiją, taip pat ‒ apie režisūrą. Bet pabandyti neišdrįsau. Kai atėjo metas pasirinkti, užrašiau lietuvių ir klasikinę filologijas. Sakyčiau, tuo metu tiek tesijaučiau esanti verta. Atsimenu, kaip mano klasės draugas niekaip nesiliovė stebėjęsis: „Su tavo galva ir duomenimis į filologiją – visiška dura!“ Atseit, kodėl ne į teisę, ne į mediciną? Tada sakiau, kad čia mano lemtis. Dabar manau, kad tiesiog neišdrįsau pasvajoti apie kažką daugiau nei būti lituaniste – mokytoja ar laikraščio redaktore. Toks štai tas mano kelias; todėl dabar labai palaikau visus, kurie po mokyklos nori pakeliauti, pasidarbuoti, paieškoti, ko iš tiesų nori gyvenime, o ne tiesiog stoti ir mokytis iš inercijos. Kita vertus, studijuodama filologiją sutikau keletą tikrai puikių žmonių. Išmokau kelis svarbius dalykus. Taigi nėra ko gailėtis. Vis dėlto, nors ir studijavau lituanistiką, mano mintys vis grįždavo ir tebegrįžta prie to, kas man visada buvo svarbu: kaip sudarytas šis pasaulis? Kaip veikia žmogus? Kokia yra mūsų prigimtis? Tai tarsi kažkoks gelminis noras pažinti, kas slypi už paviršiaus, prigimtinis smalsumas, išvedantis žmogų už nusistovėjusios ribos. Už jį dar mokykloje gaudavau barti – kad per daug klausimų „kodėl“. Dabar mane pačią tas „kodėl“ kartais suerzina, nes užuot pasidžiaugusi tuo, ką turiu, vis nerimstu ir ieškau kažin ko giliau.

Papasakok apie savo įspūdžius iš Jurbarko „atklydus“ į Vilnių. Turbūt nebuvo lengva?

Kad buvo lengva, labai lengva ir džiugu. Nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau miestą, jaučiau, kad noriu gyventi mieste. Man čia labai daug kas patiko ir tebepatinka. Vienintelis dalykas, ko pasigesdavau, – tai daugiau gamtos ženklų keičiantis paros laikui, metų laikams. Juos buvau išmokusi pažinti kaime – tirštėjančios sutemos, tilstantys garsai, ryto atbudimas su paukščiais, vandens gurmėjimas tirpstant ledui prie namo pamato, obuolių kvapas rudenį… Bet prieš kokius ketverius metus perpratau juos ir miesto žemėlapyje! Tiesiog vieną dieną pajutau, kad visa mieste yra taip pat kaip ir kaime, tik mano atidumo reikia šiek tiek daugiau. Pasaulis vientisas, ir jei jam atsiveri, jis visur yra toks pat dosnus. Nuo tada matau, girdžiu – tylą mieste, asfaltą skeliančią pavasarinę gyvybę, tarp kaštonų šmirinėjančias skruzdėles… Galbūt kada nors gyvensiu kitame mieste. Arba ne mieste. Nesu prisirišusi prie Vilniaus tiek, kad sakyčiau, jog jis visam gyvenimui. Bet man čia gera.

Kokie dėstytojai darė didžiausią įtaką?

Tie, kurie mylėjo savo darbą – dėstė gyvybingai, kėlė klausimus, diskutuodavo. Tie, kurie studentus laikė žmonėmis, elgėsi su jais atvirai ir pagarbiai. Ne visi tokie buvo.

Spėju, turi ir gyvenimo mokytojų… Kas jos?

Daug jų. Kiekviename etape vis skirtingos. Yra kelios man labai svarbios giminės moterys. Kelios draugių mamos. Kelios bičiulės, kurios yra vyresnės už mane arba tiesiog turi daugiau gyvenimiškos patirties ir išminties. Tai tos moterys, kurios vien savo buvimu padeda man išbūti sunkiose akimirkose ir su kuriomis pasidalinu džiaugsmu. Yra ir daug moterų, kurių asmeniškai nepažįstu, bet jos mane įkvepia savo darbais, kūryba, pozicija. Mokslininkių. Medikių. Rašytojų. Atlikėjų. Su kai kuriom labai norėčiau susipažinti. Gal gyvenimas suves:)

Ant Tavo knygos nugarėlės yra įrašas, kad jos paskirtis ‒ „padėti mums prisiminti, kad esam gyvi“. Sutinku, kad tai svarbu. Todėl paklausiu ‒ kas nutinka, kad pamirštame?

Tada bėgame. Skubame. Dirbame. Perkame. Ėdame. Žiūrime televizorių ar naršome. Pykstamės. Susireikšminame. Negirdime, nematome, nejaučiame nei kitų, nei savęs. Gyvename kitų gyvenimus. Arba iš viso negyvename. Smerkiame. Vartojame. Apkalbame. Būname trumparegiai. Manau, kad man taip buvo daug metų.

Ir Tavo knygoje, ir tinklaraščio įrašuose, kuriuos norisi vadinti pasidalijimais, randu nemažai skaudžių patirčių. Kas teikia stiprybės apie tai šitaip drąsiai kalbėti?

Pirmiausia tikėjimas atvirumo jėga. Kai esi atviras, esi nepažeidžiamas. Nebeturi ko slėpti ir prarasti. Esi švarus prieš save ir kitus. Taip pat tikėjimas pasidalijimo jėga. Žinojimas, kad tavo patirtis gali būti naudinga kitam. Gali padėti atpažinti, įsivardyti, paleisti. Ateities kartoms linkiu kuo didesnio atvirumo. Jis veda į supratimą, toleranciją, bendrystę. Yra toks puikus 2015 m. prancūzų dokumentinis filmas „Human“. Jis apie tai. Pažiūrėkite. Svarbu paminėti, kad iki tokio atviro kalbėjimo ėjau ilgą kelią. Pirmiausia viena, netgi vieniša, tyloje. Paskui atradau bendrakeleivių. Su jais išmokau pasitikėti, atsiverti, kalbėtis. Tai procesas. Jis tebevyksta. Ir turbūt vyks iki pat mano gyvenimo pabaigos. Tai, kad nutariau šia knyga prabilti būtent šiais tekstais (o juk galėjau kai kurių nedėti, pakeisti „lengvesniais“), man pačiai yra labai svarbu. Nes tikėjimas literatūros galia žmogui yra trečiasis mano stiprybės šaltinis. Visa, kas yra knygoje, yra ir fiktyvu, literatūriška, ir realu, faktiška – tiek, kiek rezonuoja skaitančiojo kūne. Knyga kalba įvairiais balsai: mergaitės, augančios agresijos ir susvetimėjimo aplinkoje; paauglės, išbandančios gyvenimo paribius; kūdikio, ateinančio į jo nelaukiantį, nešvelnų pasaulį; nuo krūties vėžio mirštančios moters; išprievartautos mažylės; gimdančios moters; nuo kūno atsiskyrinėjančios sielos. Tokia paprasta ir kartu gal neįprasta ta mano kaip žmogaus ir kaip autorės pozicija: noriu įgarsinti dažnai nutylimą, negirdimą lyg ir „normalaus“ žmogaus pusę. Esu patyrusi ir tebepatiriu, kiek daug skausmo, tuštumos, abejingumo, vienatvės slypi už to neva „normalumo“. Kita vertus, noriu atskleisti ir tai, kad visada yra pasirinkimas, galimybė išeiti iš užburto rato, gydytis praeities žaizdas. Todėl siekiau, kad knyga kaip visuma, nepaisant joje egzistuojančių sunkios tematikos tekstų, būtų šviesi, skaidri ir lengva. Kad apimtų gyvenimo įvairovę. Visą ciklą: nuo pirmojo įkvėpimo iki paskutinio iškvėpimo. Ir tarp jų būna visko. Svarbu tas patirtis išgyventi sąmoningai.

„Meno bangos“ buvo sumanytos kaip „kultūros svetainė jaunuomenei“, taigi jas skaito nemažai vyresniųjų klasių moksleivių iš regionų, kuriuose gyvenimas teka šiek tiek kitaip nei sostinėje. Ką pirmiausia galėtum jiems pasakyti? Ko palinkėtum?

Drąsos klausti, atvirumo sau bei kitiems ir tikėjimo, kad viskas tik į gera:)

Ačiū!     

Kalbino Neringa Mikalauskienė. Nuotraukos iš asmeninio V. Pilipauskaitės-Butkienės archyvo.

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė: „Pasaulis vientisas, ir jei jam atsiveri, jis visur yra toks pat dosnus.“