„Redaktoriaus kažkas tokio“

Pasirodo, klaidžiuose poezijos miškuose esu senas, patyręs grybautojas: tarp gausybės PK konkursui patiektų rankraščių ir dažnai įmantriausių, „poetiškiausių“ tų rankraščių pavadinimų, aptikęs pavadinimą „Kvėpuoju“, suprantu – čia turbūt rasiu! Ir nuojauta bei patirtis neapgauna!

Po poros mėnesių redaguoju Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą „Kvėpuoju“, staiga… „O kas yra poezija?“ – klausia Leticija, penkiametė bičiulė.

Klausimas, kuris, laiku netikėtai užklupęs, jau irgi yra poezija, vienas tų, į kuriuos nesugebu atsakyti, poezija man išsprūsta iš visų grakščių formuluočių – nuo Osipo Mandelštamo „taiklaus nepataikymo“ ligi mano paties… Čirptelėsiu cikada (citata yra cikada, anot taikliojo poeto O. M.), autocikada: „Dar keli įmanomi, bet nebūtini poezijos apibūdinimai: poezija – didžiausia laisvė griežčiausiu režimu; poezija – aukščiausia laisvės (visų pirma – kalbos laisvės) įtampa; poezija – kalbos pranayama: teisingu ir giliu poezijos alsavimu kalba išsivalo užterštus plaučius“. Ir smegenis – pridurčiau dabar.

Nežinau, Leticija, kas ji yra. Bet žinau, kad tik joje teisingai kvėpuoju… ir gyvenu.

Beveik visi šie kliedesiai, visi šie nepataikymai tinka ir mano redaguojamai knygai, tad, galimas daiktas, čia iš tikrųjų susipažįstu su poezija. Dargi, galimas daiktas, viena įdomesnių mano sutiktų dvidešimt pirmajame amžiuje. Moteriškai žiauria, nežmoniškai atvira. Įkvepiančia bložėmis, iškvepiančia parulskiais, įkvepiančia parulskiais, iškvepiančia bložėmis. Ir taip toliau, ir savitai.

Brandžia, galimas daiktas, poezija. Poezija, galimas daiktas, nėščia. Nėščia, galimas daiktas, gyvenimu. Jau turinčia gerbėjų kohortą socialiniuose tinkluose, o dabar sulauksiančia ir rimtesnių (gilesnių, griežtesnių, laisvesnių, paviršiaus tinkluose neįstrigusių, nesupančiotų) skaitytojų. Ir rimtos, ambivalentiškos kritikos. Turėtų kilti šioks toks šurmuliukas. O jei ne? Tuomet mūsų literatūros refleksijai – o ir visai mūsų literatūrinei šiandienai – prasti reikaliukai (laikiukai beigi smailiukai).

„Jūs man, Leticija, pasakykite, kas yra poezija. Ką manote?“ – ne tik sukuosi iš keblaus klausimo glėbio, bet ir, prisiminęs vaiko lūpomis dažnai bylojančią tiesą, kuo rimčiausiai smalsauju.

„Kažkas tokio… – susimąsto princesė, – kažkas tokio… svarbaus.“

Aidas Marčėnas, 2015 07 17–28, Palanga