vijo mane kaip raganą
vijo mane kaip raganą
pakulomis užkimšo
burną ir makštį
kartodami, kad abi dantytos, abi
pilnos šėtono seilių rupūžių
ožio dvoko
vanduo plovė mane
plovė mane plovė
dantis mano sėdmenis
mano dubenį upės duburiu
draskė mane gabalais
po gyslą ištampė keturi eržilai
po žydinčias pievas
ištampė kanopomis kirsdami akmenius
kraujo purslai nutaškė gėles
ėjau į aguonas į pačias jų akis – tai mano akys
ėjau kol išaugau liepa
prie tavo kiemo
ant šakos užmetė virvę
tvirčiausios įvertinę mano kūno svorį
tai mano balsas kaklas garsai
tai aš negalite iš manęs jų atimti
norėjosi klykti
bet net tada net tada rinkausi eiti į šviesą
kojos ore suspurdėjo tarsi balti balandžiai
juosvom papilvėm
krūtys pritvino kraujo
tai tik kūnas tik kūnas
žinojau kad eisiu toliau
eisiu per dangų einu jau einu
iki vėl susitiksim
vijo mane kaip raganą
o aš vis sugrįždavau
grįždavau nes mano žemė
mano balsas, dainos, garsai,
mano nagai, padai per dygstančią žolę
mano stuburas link pilnaties
mano upės per kojas
vijo mane kaip raganą
o aš vis sugrįždavau
ir dabar sugrįžau,
sugrįžtu