Vienturtė
I
išgirsdavo jį iš toli, dar iš daug kilometrų,
mintyse šitą burzgesį liedavo kaip akvarelę
skaičiuodavo, kiek žingsnių sustojus:
iki vartų, iki durų garažo, iki lentynos, kur šalmas padėtas,
paskui laiptais aukštyn, plauti rankas, į virtuvę –
kuisdavosi, barškindavo puodelius,
o ji spėliodavo: kuris? tas, su rožine juostele,
ar anas, iš mamelės? o gal pilkasis, su nujuodusiu šonu?,
spėliodavo, kol pakvipdavo (dešra, bulvėmis, agurkais,
miežių kava ir vyrišku prakaitu),
tada godžiai rydavo seiles
taip ir vakarieniaudavo kartu –
ji, vienturtė, ir jos tėvas vienatis
paskuĩ sekdavo pãskui šešėlį iš virtuvės
(žinojo atmintinai: ūkinis muilas, šepetukas ir rankšluostis)
į kambarį, miegamuoju vadinamą
(tas buvo šalia jos kambarėlio,
bet kvepėjo kitoniškai, ir šviesa buvo kita,
ji ten vengdavo eiti)
dar šiek tiek pasikuisdavo,
sutarškindavo stalčiukus
(vienas – laikrodžiui, kitas – žiedui auksiniam)
ir įmigdavo
ir kasvakar,
tarp žingsnio iš vonios ir tarp kambario, miegamuoju vadinamo,
ji praverdavo savo duris ir užeidavo, savo tėvu pavirtusi,
pati sau ištarti „labanakt“ ir sau kaktą bučiuoti –
kaip knygose matė
III
motinos nelaukdavo, žinodavo: ras neįmigusią – barsis:
įkišusi galvą į kambarį, patikrins,
ar vietoj šlepetės, ar tvarkingai sudėjo knygas,
ar tamsoj švyti ir ar standi uniformos apykaklė,
ir jei pastebės virpčiojant vokus ar blakstienas,
jei neatsargiai krustels ranka ar pagalvė nuslys,
barsis: kad valgė mažai, kad plaukai nešukuoti,
kad pamiršo, jog sekmadieniais reikia močiutę pasveikint
atmintinai žinojo jos žingsnius, jos rankų kvapą
(spiritas, pižamų šiugždesys, kažkur giliai – su naftalino priemaiša,
kotletai, skalbiniai, kantrybė),
regėjo tarp akių susimetusias raukšles,
persuktas kojines,
matė, kaip dirba, kaip pluša, kaip stengiasi – dėl jos –
kad tik būtų: batukų, sąsiuvinių, dešrelių, aliejaus,
kad namučiai būtų šilti, kad plaukučiai blizgėtų,
tvirtai, į dvi kasytes susegti –
kad suknytė tokia, kaip onutės,
o gal dar gražesnė
(žinai, šeštadieniais sakydavo tėvui,
kokios eilės toj parduotuvėj,
jei ne stasė,
gerai, kad dar dirba)
ir būdavo: išmargintos, kvepiančios, dailiai pasiūtos suknytės,
dar būdavo knygų, lėlių ir net televizorius,
tėtis parveždavo plytų, cemento ir molio,
jis pastatė namus ir sukasė daržą morkytėms,
dar mokėjo vairuoti ir kalti baldus! –
IV
o paskui jai prasikalė krūtys,
veiduose įsitaisė tyla,
o svajonėse – kiemo berniukai,
nuo tada jų balsus ji girdėjo
puodelių ir dangčių skambėjime
V
dar paskui tėvas suseno
ir numirė motina
V
o paskui jų vienturtė paveldėjo turtą:
garažą, virtuvę, miegamuoju vadinamą kambarį su televizorium,
daržą, spintą dailiausių mažučių suknelių, apykaklių ir kailinių,
įsiėdusį sienose kvapą,
cemento maišą, tylėjimo pilnus namus –
o aplinkui kalbėjo, kad vienturtė,
todėl ir išpaikinta, kad nežino, ko nori,
kad gavo per daug ir todėl sugadinta – – –