Vaikystė

kurva kurva kurva,
rėkdavo varydamas botagu per jos siaurą pasturgalį

užversdavo vidury kiemo,
ir varydavo, kol pridusdavo pats nuo savo stiprumo

įsismarkavęs keldavo sijonus,
smaukdavo treningus,
ir varydavo vėl, kol pačiam pasistodavo

kurva,
o jau buvo aštuoniasdešimt

sekdavau kiekvieną judesį,
šventas nedarbo sekmadienis

spausdavo gerklę: iš graudulio ar iš smalsumo

kurva, – nešdavausi namo,
o akys į akmenis tikšdavo

jos kaulėtas pasturgalis ir įkaitęs dangus
iki šiol mano lūpose,
nors jau dešimt metų kaip pūva,
kaip kyla į dangų išstypę žolynų botagai

tai tiek tos vaikystės,
tik kurvos ir dievas
sekmadieniais suposi lūpose