Ką turi išgyventi vaikas, kad išmoktų pasidaryti nematomas?
Ką turėjau patirti aš, kad išmokčiau tapti nematoma – mergaitė, kurios ją ketverius metus pradinėse klasėse mokiusi mokytoja net neprisimena? „Matyt, buvai tokia gera, kad nepastebėdavome…“ Ir iš tiesų – kiek save atsimenu, visu kūnu įsitempusi stengdavausi pajusti, ko iš manęs tikimasi ir kaip man elgtis, kad atliepčiau kitų poreikius. Taip per kelis dešimtmečius tapau tobula prisitaikymo meistre, chameleonu, jaučiančiu subtiliausius virpesius. O viduje tuo metu tūnojo pavojingai kunkuliuojanti, gaivalinga, gyvastinga, kūrybinga ir kartu suicidiška moteris. Kokia gabaus vaiko drama, pasak Alice Miller, ištiko mane, kad gyvenimas ėmė ir susiklostė štai šitaip?
Nuo tos dienos, kai tapau mama savo vaikams, nuėjau ilgą kelią per dabartį ir praeitį, siekdama prisiminti savo istoriją, dėmuo po dėmens dėliodama detales, susiedama balsų, garsų, kvapų nuotrupas su savo dabartinėmis būsenomis ir elgesiu, kad daugmaž suvokčiau, kodėl dabar esu čia, kur esu, ir tokia, kokia esu. Tapusi mama nebegalėjau sau leisti toliau gyventi užsimerkusi.
O tada radau pamestą raktą nuo durų, kurias ilgus trisdešimt metų stengiausi pamiršti, ir priėmiau sprendimą nuo motinystės liekantį laiką skirti skleisti žiniai: vaikas jaučia, vaikas patiria, vaikas atsimena. Skirti tokių pat vaikų palaikymui. Nes tai, ką patyriau aš, patyrė ne vienas vaikas. Nes alkoholis, emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta buvo ir dažnai tebėra daugelio Lietuvos šeimų kasdienybėje. Nes už dailiai krakmolytomis servetėlėmis pridengtų sekcijų fasadų, už prabangių firmų suknelių, už garsaus ir pabrėžtinai linksmo čiauškėjimo plaka supratimo, pagarbos ir bendrystės išsiilgusios širdys. Skaityti toliau: Nematoma mergaitė, arba Pamirštų kambarių istorijos
