Anapus

Kai svarstau, kas esu,
Ima pleišėti gyslos –
Iki pat debesų,
Iki pamario, nemuno, vyslos,

Skrieju į naktį balsu,
Oro purslais taškausi,
Skęstu, neskęstu, degu,
Nedegu – lioviausi rausti, Skaityti toliau: Anapus

Istorija apie dvi sukneles

Vienoje šalyje gyveno Moteris. Šalis, kurioje ji gyveno, buvo pilkoka: visi sukdavosi vienu ritmu, retai žiūrėdavo vienas kitam į akis, rengdavosi žemės spalvų drabužiais ir beveik niekada nesišypsodavo.

Toje Šalyje Moteris jautėsi šiek tiek svetima, nors gyveno joje nuo gimimo. Ji jautėsi esanti kitokia nei dauguma Šalies gyventojų, nes mėgo spalvas, mėgo juoktis, dainuoti ir šokti. Ji žvelgdavo tiesiai į akis tiems, su kuriais kalbėdavosi.

Kai ji pažvelgdavo, vieni nusukdavo žvilgsnį, kiti, priešingai, nudžiugdavo. Tų, kurie nusisukdavo, ji daugiau niekada nesuktikdavo, o tie, kurie su džiaugsmu priimdavo jos akis, daugiau niekada jų nuo jos neatplėšdavo.

Antrųjų buvo mažuma, bet per daugybę gyvenimo metų jų susirinko nemažas būrys. Jie mėgavosi Moters šokiais ir dainomis, jos gyvenimo džiaugsmu, ir jai tai patiko. Ir nors kartais pasijusdavo vieniša, pažvelgusi į juos, džiaugsmingai besisukančius gėlėtoje pievoje, Moteris nusišypsodavo ir grįždavo į jų rato vidurį. Skaityti toliau: Istorija apie dvi sukneles