Šiąnakt sueina lygiai dveji metai nuo to ryto, kai mūsų namuose buvo atlikta krata. Ilgi dveji metai, per kuriuos viskas tiek daug pasikeitė ir kartu nepasikeitė niekas. Visus šiuos metus svarsčiau, ar noriu viešai papasakoti, kaip iš tiesų jaučiausi tuo metu. Kaip tebesijaučiu iki šiol. Vis dar nežinau, tačiau jausmai, išgyventi tą rytą, tebėra gyvi, stingdantys kraują. Mes pakeitėme butą. Jau du kartus. Mergaitės paaugo. Gimė trečiasis. Gyvenimas teka ir, regis, viskas pasimiršta, tačiau Damoklo kardas tebekabo.  Ir tarsi nieko nevyksta, tylu ne tik žiniasklaidoje, tylu ir mūsų namuose. O vis dėlto baimės šešėlis nedingo – lyg vietoj dangaus virš galvų būtų dangtis, lyg vis dar neturėtume kuo kvėpuoti.