Kvėpuoju

17,00 

Kategorija: Žymos: , ,

Aprašymas

„Man nesvarbu, ką jūs manote apie poeziją. Svarbu, ką jaučiate. Tikiu, kad ši knyga nepaliks abejingų: vienus ji pradžiugins, kitus suerzins, tretiems sukels nuostabą, o ketvirtus netikėtai įkvėps. Tokia ir yra jos paskirtis: padėti mums prisiminti, kad esame gyvi.

Gimiau 1981 m. liepos 17 d. Augau Jurbarko rajone Dudiškių kaime prie Panemunės pilies – ant aukšto Nemuno šlaito, nuo kur vėrėsi atviras, gražus, gyvas pasaulis ir kur susiėjo daugelio mano protėvių istorijos. Baigiau Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnaziją. Studijuodama lituanistiką Vilniaus universitete, ėmiau gilintis į moteriškumo raišką šiuolaikinėje literatūroje, kultūroje ir visuomenėje. Tai svarbiausia mano tyrinėjimų, domėjimosi ir išgyvenimų tema – iš jos pradėjau auginti daktaro disertaciją. Tapusi mama, įžengiau į motinystės pasaulį, kuriame pradėjau plėtoti naujas veiklas: paskaitas, seminarus, renginius. Kartu su bendramintėmis įsteigėme VšĮ Prieraišiosios tėvystės centrą, Dulų asociaciją. Per tą laiką susitikau ir su intensyviausiomis virsmų akimirkomis: patyriau, kaip gimstama ir kaip mirštama. Tai mane daug ko išmokė.“ – Autorė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtame pirmosios poezijos knygos konkurse 2015 m. šios knygos rankraštis laimėjo pirmąją vietą, 2016 m. autorė buvo apdovanota Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija. Tai jau antrasis knygos leidimas.

Yra galimybė gauti su Vitalijos autografu! Apie pageidavimą parašykite užsakymo komentaruose.

Leidėjas Lietuvos rašytojų sąjunga
Dailininkas Tomas S. Butkus
Leidimo metai 2015, 2018
Psl. skaičius 144 p.
Įrišimas minkštas
Matmenys 20 cm x 13 cm x 1.1 cm
Brūkšninis kodas 9789986398585

Atsiliepimai

Agnė: „Kai pritrūkstu oro ar pradedu naują dieną, dažnai ieškau įkvėpimo. Ir nebūtinai tai turi būti garsiausių žmonių veikalai ar motyvacinės knygos. Kartais – šypsena, mažos „nuodėmės“ (kažkodėl mes, moterys, dažnai taip vadiname saldumynus) arba paprasčiausias žodis, sakinys, eilutė… Mano mažoji šio ryto „nuodėmė“ – V. Pilipauskaitės-Butkienės poezijos knyga „Kvėpuoju“. Nežinau, ar buvo galima sugalvoti geresnį pavadinimą… Paėmusi knygą į rankas skaitau autorės žodžius anotacijoje: „Padėti mums prisiminti, kad esame gyvi. Tokia ir yra jos paskirtis.“ Verčiu lapus. Viena kita eilutė, už kurių kliūva akys, paskui – ištisas eilėraštis, antras, trečias… Įkvepiu – vėl ir vėl… „Gal taip ir geriau – atsiduodu į jūsų rankas, teįvyksta, kas turi įvykti.“ Knyga alsuoja kažkokia nepaaiškinama energija, kurioje skleidžiasi drąsi tiesa ir nuoga moters tikrovė, persmelkta moteriškos būties paslaptingumo, atviro kalbėjimo, apipinta literatūrinėmis aliuzijomis ir gyvenimiškos patirties sklaida… Skaitydama visgi suprantu: „Moters siela – talpi ir kantri kaip pasaulis.“

Viktoras: „Tą vakarą, kai knyga pas mus jau buvo, sėdome vakarienės, paėmiau tavo knygą, galvoju paskaitysiu ką nors iš tavo knygos garsiai (mes tai praktikuojame kartas nuo karto). Buvo netikėtumas, taip sunkiai skaitėsi, žodžiu nustebinai. Išankstinių lūkesčiu stengiuosi neturėti, bet tai buvo tikrai netikėta. Tą naktį – kovo 2, kai atkeliavo pas mus tavo knyga apie 1 val. atsibudau, kuri laiką negalėjau užmigti. Atsikėliau, pamaniau ta proga nuveiksiu ką nors naudingo (pasitvarkysiu, paskaitysiu). Ir į akiratį pateko tavo knyga, paskaičiau. Taip sujudino viduje, pakėlė įvairių mano prisiminimų. Žodžiu tikrai sujaudino kai ką gilaus viduje. Ačiū už tavo atvirumą, drąsumą, netikėtumą.“

Diana: „Nuostabi Tavo poezija, miela Vitalija, kiek jausmų aplanko… arba pažadina užmigusius, kiek daug to, kas tinka man, skaitydama šypsojaus, verkiau, vietomis juokiausi… labai gyva. Ačiū.“

Anonimė: „Žinau, ką reiškia siųsti eiles rašantiems, bet šįsyk taip jau išėjo. Mane įkvėpė tavo drąsa būti savimi, būti netobula ir pažeidžiama. Todėl išdrįsau išsiųsti.

Ak, tos mano seserys,
Kartais jų būdavo tiek prilydavo,
O kartais visai išdžiūdavo.
Vienos rašė knygas, kitos – jas degino neskaitydamos,
Vienos žindė kūdikius, kitos – visą pasaulį,
O dar kitos visai bergžios buvo.
Skaitau aš jas, tarsi stiprinuos,
Taip gražu: viskas kraujo ir ašarų karoliukais išsiuvinėta,
Ir pažįstu save, savo siuvinį ant Jo didžiojo rėmo……
Kas gi taip sugalvojo, kad būčiau vienintelė ir nepakatojama,
Atsipindinti sesers kraujo ir ašarų raštuose.
Kvėpuoju.“
Kotryna: „Vitalijos tekstai – atviri, nuogi, nors ir nepatogūs, bet intriguojantys, kurstantys mintis ir jausmus. Šie tekstai įkvėpė mane kurti dainas, ko niekada nesu dariusi, ir atrasti savo naujas galimybes.“

Patinka turinys?

Kviečiu prenumeruoti mano naujienlaiškius!

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Rašyti atsiliepimą gali tik prisijungę pirkėjai, kurie yra įsigiję šį produktą.