„Poezija yra gyva esybė“

Paklausta, kaip jaučiasi jpasirodžiusjos knygai, sako, kad puikiai – visai nesijaudina, labiau džiūgauja. Išties tai akivaizdu – akys švyti, o balsas ramus ir harmoningas, jokio jaudulio. Atsakinėdama į klausimus ji tarsi nekalba, o seka poeziją, gal istorijas, o gal vaikystėje įsimintas pačias prasmingiausias pasakas. Balsas užliūliuoja kaip tikėjimas, jog išsipildo visos svajonės, tereikia išlaukti, kol ateis jų pildymosi metas. Regis, šios autorės literatūrinės svajonės iš tikrųjų pildosi, tačiau koks kelias iki to, ieškant atsakymų į savo pačios klausimus: kas yra poezija, kuo ji skiriasi nuo kitos literatūros? reikia ar nereikia rašyti „kaip reikia“? kas apskritai yra literatūra ir kaip ji mus veikia?

Apie literatūros būvį gyvenime ir knygose kalbame su poete, šių metų Pirmosios knygos konkurso laimėtoja Vitalija Pilipauskaite-Butkiene.

Spėju, kad knyga būtų išėjusi ir be konkurso. Tad kokia jo reikšmė, ką jis duoda?

Man šis konkursas svarbus. Jau nuo pirmųjų metų universitete seku Pirmosios knygos seriją: kokie autoriai laimi, apie ką ir kokie jų tekstai, kaip vėliau jiems sekasi, ar konkursą laimi jau literatūros lauke žinomi kūrėjai, ar pristatomi visai nauji vardai. PK serija man reikšminga dėl kelių priežasčių. Jas aiškinausi ir svarstydama, ar pateikti rankraštį konkursui. Tai truko ne vienus metus – yra net keli knygos rankraščio variantai, turbūt kokių 2006, 2010, 2012 m. Bet vis suprasdavau, kad dar ne taip, kad dar ne. Ir kaskart apmąstydavau, kodėl PK, kam man reikalingas ar nereikalingas šis konkursas.

Turbūt man svarbiausia komisija. Tai, kad rank­raštį skaito žmonės, kuriais pasitikiu, kurie man įdomūs. Galbūt ir nesant galimybei išleisti mielai duočiau jiems paskaityti tai, ką parašiau. Kita vertus, pasigendu glaudesnio ryšio tarp PK komisijos, Rašytojų sąjungos leidyklos ir jaunų autorių. Man regis, pradedančiam kūrėjui labai svarbu sužinoti, kaip jo tekstus vertina „didieji“. Tai padeda augti, tobulėti, peržiūrėti savo kūrinius. Dabar šiek tiek komentuojami laimėtojai, o kitiems pretendentams pastabos nepateikiamos, grįžtamojo ryšio nėra. O būtų puiku. Man atrodo, autoriams, ypač tiems, kurie neleidžiami, labai svarbu gauti komisijos atsakymą – kad galėtų augti. Suprantu, dideli krūviai – daug rankraščių, bet nors keliais sakiniais pakomentuoti, manau, vertėtų. Žinoma, nėra lėšų, tačiau jei tokia eilutė kaip atlygis komisijos nariui už raštišką atsiliepimo parengimą būtų įtraukta į paraišką, gal ir laiko, ir finansų atsirastų. Na, bent jau pasvajoti galima, o aš tikiu, kad svajonės pildosi.

Antras dalykas – leidykla. Rašytojų sąjungos leidyklos ženklas prestižinis. Turiu omenyje tam tikrą leidžiamų autorių atrankos kriterijų. Linkėčiau leidyklai kuo labiau palaikyti savo išskirtinumą. Trečias dalykas – PK konkursą laimėjusios knygos sklaidos galimybės. Šiemet man nekilo nė menkiausios abejonės, kad mano knyga jau yra. Ar dalyvaudama konkurse, ar ne, būčiau ieškojusi būdų ją leisti. Tačiau, jei tai daryčiau pati, mąstyčiau, kaip knygą platinti, kaip pristatyti. Na, o dabar, padedama leidyklos, turėsiu daugiau galimybių.

Buvau įsivardijusi ir veiksnį, dėl kurio abejojau, ar verta dalyvauti konkurse. Tai serijos dizainas. Kartą sustačiau kelias atsitiktines, įvairių leidyklų leistas skirtingų kartų lietuvių poetų knygas vieną šalia kitos ir net aiktelėjau – atsitraukus kelis žingsnius, jos visos atrodė vienodos, pilkos, beasmenės. O aš norėjau, kad manoji būtų graži. Kad atskleistų mane kaip autorę. Kad kviestų skaitytoją – nes ji skirta skaitytojui. Taigi kai su draugais ir vyru (Tomu Butkumi-Slombu – A. C. past.) kalbėjomės apie rankraščio pateikimą konkursui, įsivardijome, kad blogiausia, kas gali nutikti, – aš laimiu knygą, bet pralaimiu dizainą: pasirodys tipinis, nematomas poezijos rinkinys. Geriausias variantas – laimiu, ir mes pasiūlome atnaujinti visos PK serijos dizainą – siekiam, kad šios prestižinės jaunus autorius pristatančios knygos būtų ir vizualiai patrauklios, ir elegantiškos, ir kartu paprastos.

Knygos anonse mačiau, kad bus gerasis variantas.

Taip, drąsos ir brandos siekti svajonės pakako. Esu labai dėkinga savo vyrui, kuris mane itin palaikė, sakė, bent jau nueikime, pakalbėkime. Vis dėlto autoriai šiomis knygomis įvedami į lietuvių literatūrą, tad norisi, kad jos pasiektų skaitytoją, o ne dulkėtų knygynuose ar sandėliuose. Taigi nuėjome. Dėkoju ir leidyklos vadovei Giedrei Šorienei, ir redaktorei Janinai Riškutei, kurios atvirai priėmė mūsų idėjas, diskutavo, kritikavo. Taigi bendromis pastangomis gimė, kas gimė. Tikiuosi, šiais metais PK dizainas bus patrauklus skaitytojo akiai.

Noriu paklausti apie knygos turinį. Viename eilėraštyje tarsi pripažįstate, kad tai, ką rašote, nėra poezija, ir lyg klausiate, kas tada tai, jei ne poezija. Tačiau jūsų tekstas laimi konkursą kaip eilių knyga. Ką apie tai manote? Kiek apskritai šiuolaikinėje, ne tik jūsų poezijoje yra ar nėra poezijos?

Daug apie tai mąstau. Apie teksto formą, turinį, žanrą. Kas yra poezija savo prigimtimi arba istoriškai žiūrint nuo tada, kai mes jau turime ją užrašytą? Kas nustato, kada tekstas tampa poezija? Kas tas vertintojas ir kas jam suteikia šią teisę? Kas brėžia ribas tarp grafomanijos ir aukštosios literatūros? Šie ribų, tabu ir normų klausimai man labai įdomūs. Ir ne tik poezijoje.

Komentaro, kad tai, ką rašau, yra ne poezija, iš tikrųjų esu sulaukusi. Jis irgi suteikė dingstį pamąstyti. Tiesą sakant, man nėra svarbu, kaip pavadins mano kūrybą, ar priskirs poezijai, ar ne. Tiesiog jaučiu, kad tai tikra. Kad tai yra. Ir kad yra skaitytojas, kuris tai skaitydamas patiria šį tikrumą. O literatūrologines diskusijas palikime profesionalams – apie knygą, poeziją, nepoeziją, apie žaidimus ir legitimacijas. Kita vertus, man atrodo, kad verčiausia yra klausyti savo vidinio balso ir ne tiek bandyti pataikyti parašyti ką nors, kas yra poezija arba romanas, kiek parašyti tai, ką jauti esant reikalinga papasakoti. Dar mokykloje ir studijų laikais esu bandžiusi parašyti taip, kaip „reikia“. Iš tų tekstų „kaip reikia“ į knygą nė vieno neįtraukiau.

Ar yra jums artimų autorių? Ar galėtumėte juos įvardyti?

Tikrai taip. Yra autorių, kurie man artimi kaip broliai, seserys. Nesvarbu, kokie laiko, erdvės nuotoliai skiria, su jais išgyvenu bendrystę, lyg būtume iš to paties, apie tą patį. Yra autorių, kurie darė labai stiprią įtaką tam tikrais laikotarpiais. Yra tokių, kurie neturi nieko bendra su poezija, tačiau jų ženklai yra mano likime. Manau, atidus, jautrus, artimas skaitytojas išskaitys juos iš mano tekstų. Knygoje yra ir dedikacija – „Mano Mokytojoms“. Tarp tų Mokytojų – daug moterų autorių. Tačiau turiu ir Mokytojus – kaip gyventi arba ne, kaip rašyti arba ne. Aidas Marčėnas kalbėdamas apie mano knygą mini porą lietuvių autorių, su kurių tekstais vienu arba kitu gyvenimo etapu jutau tikrai stiprų santykį.

Literatūros salose“ skaitėte pranešimą apie apsinuodijimą literatūra. Gal trumpai papasakotumėte, kas tai yra?

Man tai labai konkreti kūno, proto ir sąmonės būsena. Nuo vaikystės buvau skaitymo entuziastė, gyvenau knygomis. Tačiau vyresnėse klasėse kilo įtampa – tarp to, ką jaučiu, patiriu, mąstau skaitydama vieną ar kitą tekstą, ir to, ką man sakoma, kad turėčiau jausti, patirti, mąstyti. Pavyzdys: skaitau kokį programinį tekstą ir nuobodžiauju, o mus moko, kad tai įkvepiantis, šviesus, viltingas kūrinys. Studijuojant šis atotrūkis dar labiau sustiprėjo, tačiau sąmoningai to nestebėjau – mokiausi prisitaikyti, atsakyti „kaip reikia“, rašyti „kaip reikia“. Paskui, parašiusi magistro darbą, pasiekiau kritinę ribą, tarsi dugną: supratau, kad nebegaliu nei rašyti, nei skaityti. Kad esu išlavinusi kažin kokį „svarbaus“ tono balsą, „žinovišką“, bet neretai nenuoširdų, po gudriai suraitytomis frazėmis teslepiantį abejingumą. Tas laikas sutapo su mano motinystės pradžia. Matyt, tapdama mama, tampi atviresnė, sąžiningesnė sau. Sustojau. Išėjau į akademines atostogas universitete, išėjau iš darbo leidykloje, kokiems trejiems metams visiškai mečiau skaitymą ir rašymą. Tiesiog gyvenau, o literatūra jaučiausi klaikiai apsinuodijusi. Paskui pasidarė smalsu: kas čia įvyko? Pradėjau tokį tarsi savęs stebėjimo eksperimentą norėdama sužinoti, ar gali būti, kad literatūra arba konkretus kūrinys mums daro visiškai realų fizinį poveikį. Viena vertus, visi lyg ir sutinka, kad „aukštoji“ literatūra turi padėti geriau jaustis, įkvėpti, suteikti vilties. Bet ar gali būti atvirkščiai – kad ji mus gramzdina, slopina, kuria nevilties, bejėgystės būsenas. Sutikau žmonių, liudijančių, kad juos labai stipriai ir labai neigiamai paveikė mokykloje skaityti lietuvių autorių tekstai.

Daugiau sužinojau apie naujausius smegenų tyrimus, vaiko raidą, kaip vystosi mūsų kūnas, emocijos, mąstymas. Pasidarė labai įdomu. Turiu savo prielaidų, klausimų, siūlymų šioje srityje. Manau, tai galėtų būti tyrimo objektas tarpdisciplininei krypčiai tarp psichologijos, literatūrologijos, galbūt sociologijos. Vis dar tęsiu tą eksperimentą. Sąmoningai imu tam tikrus tekstus ir stebiu, kas vyksta man skaitant: kokios kyla reakcijos, kokios galimos žinutės perduodamos pasąmonei. Štai neseniai skaičiau vienos lietuvių autorės romaną, kuris leidyklos pristatomas kaip žadantis „sielos nuskaidrėjimą“. O aš pajutau tik depresiją, neviltį, aukos būseną – jokios išeities nemačiau tame tekste. Vėl pastebėjau stiprius apsinuodijimo simptomus. Tai va ir svarstau, ar čia aš viena taip reaguoju, ar vis dėlto „knygų pakuotės“ mus apgauna, ir galvodami, kad valgome viena, suvalgome visai ką kita. Smagu būtų užmegzti platesnes diskusijas šita tema, ypač su studentais, moksleiviais, kurie privalo skaityti tai, kas jiems siūloma kaip gera literatūra. Ir kurie galbūt dar nėra taip sustabarėję ar prisitaikę, kad negebėtų papasakoti, kaip jaučiasi.

Akivaizdu, kad apsinuodijimas praėjo. Na, bent jau nėra toks ūmus. Kaip „sveikote“? Kuo „gydėtės“?

Turbūt kaip ir kiekvienos intoksikacijos atveju reikia priešnuodžio ir laiko, kol organizmas išsivalys. Didžiausias priešnuodis buvo sąmonės švara, sąžiningumas sau ir savo reakcijų gerbimas. Ilgai buvau atsitraukusi nuo literatūros, jos gyvenimo. Labiau pasinėrusi ne į protinę, o į fizinę kasdienybę, tiesą sakant, patį gyvenimą. Galiu sakyti, prireikė laiko susivokti, kas esu, po viso to darželio-mokyklos-universiteto maratono, ką patiriu, jaučiu, mąstau, ir leisti sau tai. Manyčiau, tai ir tam tikras tapimo suaugusiu žmogumi kelias. Praėjus kokiems dvejiems metams nuo tos ūmios būsenos pradėjo grįžti knygos. Jos tada irgi veikė kaip priešnuodis – priminė, kodėl skaičiau vaikystėje, kai dar niekas nieko neliepdavo, ir kaip tai dariau. Jos grąžino tikėjimą literatūra. Grįžo Albert’o Camus „Pirmasis žmogus“, Henry’o Davido Thoreau „Voldenas, arba gyvenimas miške“, kiti lėti, ramūs, daugiausia autobiografiniai tekstai. Tada paklausiau savęs, kodėl vieni tekstai grįžta, o kiti ne ir į juos net žiūrėti nesinori. Grįžo poezija. Neseniai skaičiau Emilio Teixidoro knygą „Skaitymas ir gyvenimas“. Kelis atsakymus į savo klausimus ir joje radau. Paieškokite, jei įdomu.

Kokia skaitytoja save laikote? Tarkim, žmonėms tai yra malonumas. Dėl ko, kiek ir kaip jūs skaitote?

Praktiškai visai neskaitau grožinės literatūros. Prozos knygas renkuosi labai sąmoningai suvokdama, dėl ko imu vieną ar kitą. Kai rengiau pranešimą „Literatūros saloms“, norėjau pasitikrinti, ar mano kūnas tebereaguoja į skaitinius. Na ir paėmiau tris prozos knygas. Atsakymą gavau labai greitai. Poezijos knygas vartau lengvesne ranka. Šveicarų psichoterapeutė Alice Miller yra rašiusi, kad neskaito grožinės literatūros, nes jai gyvenimas yra įdomesnis už bet kokią knygą. Taip ir man. Jei skaitau, aiškiai žinau, kodėl to reikia, turiu kokią nors užduotį. Knygos man nėra laiko „marinavimo“ forma arba bėgimas nuo realybės. Dažniausiai renkuosi pažintines, mokslines, dvasines knygas – tokias, kurios tuo metu padeda sužinoti daugiau, pažinti giliau. Ir poeziją skaitau. Anksčiau namie turėjome didžiulę grožinės literatūros biblioteką – beveik visą ją atidavėme į senas knygas. Tai turbūt esu tokia skaitytoja neskaitytoja, jei kalbėtume apie grožinius kūrinius. Nors apskritai skaitau labai daug – ir dabar ant stalo turbūt guli trys atverstos knygos.

O koks santykis yra tarp filologo ir kūrėjo?

Kažkada viena dailininkė sakė: baigus dailės akademiją, reikėjo daug metų, kad „nusivalyčiau“ „dailioškės štampą“, tą išmoktą „kaip reikia piešti“, ir grįžčiau prie savęs. Man panašiai. Mokykloje svajojau, kad universitetas padės išaugti kaip kūrėjai, bet baigiau jį kaip filologė. Na ką, tokia gyvenimo pamoka: neprivalai būti filologas, kad būtum rašytojas. Universitete tikrai išmokau rašyti taip, kaip reikia – taisyklių, žanrinių rėmų ir pan. Puikiai perpratau literatūros sąrašo sudarymo ar greito straipsnio rašymo subtilybes. Tik kad dingo noras rašyti – ir literatūrą, ir apie literatūrą. Tie atsitraukimo metai mane kaip kuriantį žmogų turbūt ir išgelbėjo. Iš pradžių nieko nerašiau – tiesiog fiziškai negalėjau. Paskui po truputį grįžau, bet iš galvos liedavosi tik vienos klišės… dar vėliau sąmonė išsivalė, atsirado erdvės ir ėmė rastis kažkas nauja. Toks mano kaip kūrėjos kelias. Atsimenu, viena dėstytoja mums, studentams, vis primindavo, kad privalome parašyti bent po vieną eilutę per dieną, jei norime rašyti. Niekada to nedariau. Jaučiausi bloga literatė, nerašanti – net dienoraščio. Jame pasižymiu tik tai, kas man tikrai labai svarbu. Aišku, kasdien fiksuojant galima išlaikyti labai daug detalių – bet man visada atrodė, jog tai, kas tikrai svarbu, manyje išgyvens, o su visais kitais dalykais nėra ko gaišintis. Man regis, ir išgyvena tie svarbieji dalykai. Visi mano pirmoje knygoje esantys eilėraščiai parašyti impulsyviai, o ne kasdien dirbant. Tai – kūryba, o filologinis krapštinėjimasis prasideda paskui. Daug metų dirbau redaktore, taigi turiu gana tvirtus tekstų „valymo“ įgūdžius. Ir su savaisiais dirbu labai ilgai. Esu sau reikli. Tikrinu juos keliais būdais ir keliais etapais. Taigi manau, kad būtent atsitraukimas nuo filologijos, universiteto, nuo rašančių žmonių padėjo susivokti, kad yra asmeniškas balsas, mano pačios kalbėjimas, leido išgirsti save ir suprasti, ko noriu, leido pasitikrinti ir įgauti drąsos prabilti taip, kaip noriu ir kaip man išeina.

Žvelgdama į jūsų lentynas svarstau: jūsų vyras aktyviai dalyvauja literatūros gyvenime – yra knygų leidėjas ir poetas. Kiek dėmesio tenka literatūrai jūsų namuose?

Darbe – labai daug, o dirbti mudu stengiamės ne namie. Čia – buvimo kartu, bendravimo, poilsio erdvė. Beveik visos Tomo knygos darbovietėje. Maniškės irgi turėtų iškeliauti iš namų, kai jau bus kur. Esam nutarę, kad namų lentynose liks tik tie leidiniai, prie kurių nuolat grįžtame. Čia turbūt tokie netipiniai knygininkų namai. Aišku, vaikų kambaryje kitaip – stengiamės, kad ten būtų kuo daugiau knygų, su jais nuolat skaitoma, tai kasdienė rutina. Kita vertus, nors knygų namie nelaikom, jos mums svarbios – apie jas daug kalbam, diskutuojam, skaitom. Jei patiko – pasiliekam, jei ne – atiduodam. Knygos turi keliauti, keisti šeimininkus. Dar imam iš bibliotekų.

Minėjote, kad vyras jus labai palaikė dėl knygos dizaino. Ar visada remiate vienas kitą? Kas jums svarbiau – artimo palaikymas ar individualus kūrybos ritmas, o gal įmanoma abiejų harmonija?

Mes labai stengiamės vienas kitą girdėti ir leisti kitam būti. Aišku, ne visada pavyksta, ypač kai kalbame apie kasdienę rutiną, kai turi suderinti visų poreikius. Tačiau kiekvienas suprantam, jog kitam reikia asmeninio laiko, paskatinimo, padrąsinimo. Labiau ne to, kad „aš viskam pritariu, ką tu darai“, bet kad „priimu tave tokį, koks esi“. Diskutuojame, ieškome sprendimų, daug kalbamės. Man regis, abu esame atviri, ir tai – didelė vertybė. Tomas buvo labai atidus mano knygos rankraščio skaitytojas. Tiesą sakant, nežinojo, kiek esu parašiusi, jis visiškai nesekė kūrybos proceso. Visi mano eilėraščiai užrašyti ranka. Vėlyvieji – migdant ar užmigdžius vaikus. Po lova visad būdavo pakištas sąsiuvinis, kurį galėdavau lengvai išsitraukti ir pasižymėti, ką reikia. Eilėraščio pradžią, dainos motyvą. Visą tekstą – yra tokių, kurie parašyti vienusyk, beveik netaisyti. Šitaip sukdamasi tarp kasdienių darbų juos ir kompiuteriu surinkau. Kai Tomo paprašiau perskaityti išspausdintą rankraštį, jis stebėjosi, kada spėjau tiek parašyti. Taigi nebuvo kokio nors specialaus pritarimo – tu kurk. Rašiau, nes man reikėjo, o jis mane tiesiog visame kame palaiko. Taigi manau, kad harmonija įmanoma, tik nereiškia, jog kiekvieną dieną viskas klosis tobulai. Pirmiausia mums reikėjo išmokti atsisakyti perfekcionizmo, o tada ėmė rastis darna.

Ar jums svarbu dalyvauti, būti matomai šiame lauke – tiek tarp kūrėjų, tiek tarp skaitytojų?

Skaitytojas arba klausytojas, girdėtojas man labai svarbus. Knyga atsiranda dėl jo, ne dėl manęs – aš gi ją po lova jau daug metų turėjau. Būtent dėl to ir knygos „veido“ ilgai ieškojau – kad skaitytojas pamatytų. Nes ji yra jam – nuo tos akimirkos, kai rankraščius palikau Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, ji jau nėra mano.

Ar svarbu būti literatūrinėje terpėje tarp rašytojų, kūrėjų? Retkarčiais pasidairyti smalsu, o ar būtina? Manau, ne. Man svarbūs žmonės, su kuriais gerai jaučiuosi, su kuriais galiu dalytis, diskutuoti, kurie yra atviri, ieškantys, ir jų veiklos lauko neriboju. Pastaraisiais metais sutikau nuostabių žmonių iš įvairių terpių, jie mane tikrai įkvėpė ir palaikė. Tai ir puikūs skaitytojai, ir kitų dalykų kūrėjai. Profesinio momento nesureikšminu.

Skaitant jūsų tekstus nesunku pastebėti, kad juose nemaža kūniškumo. Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“ į klausimą apie jūsų eilėraščių kūniškumą atsakėte, jog tai natūralu, nes esate kūniška, gyvenanti kūne, tačiau žmogų sudaro ne vien kūnas. Kiek jūsų poezijoje yra kūniškumo ir kiek kitko?

Nežinau radusiojo atsakymus į šiuos klausimus. Kas yra žmogus ir kiek jo procentų sudaro siela, dvasia, kūnas? Kas yra mūsų emocijos, kas – protas? Galima išpjaustyti, išmatuoti, išnagrinėti kūną, bet vis tiek kažkas lieka nepagauta, nepagaunama. Tad ir aš neatsakysiu į šį klausimą, nes tai neįmanoma. Bet galiu papasakoti, kodėl man svarbus kūnas. Jo susigrąžinimas buvo viena iš esminių mano pačios kelionės užduočių, kelionės per šitą gyvenimą. Ir ta intoksikacija, apie kurią klausei, tie priešnuodžiai – keleri metai tylos, jie vyko būnant savo kūne. Susigrąžinant pojūčius, suprantant, koks yra mano santykis su pasauliu ne per literatūrą, protą, tekstus, ne per tai, ką moku, o per tai, ką patiriu, jaučiu. Bandant suprasti, kas yra mano, kas man patinka, ką darau savo noru, o ką – prieš ir ką apie tai man praneša kūnas. Net savotiškas grįžimas prie vaikystės, pačios pradžios. Vaikai nemeluoja, sako, kaip yra, kaip jaučiasi. Vėliau išmokstame meluoti, apsimesti, prisitaikyti – kad išgyventume. Įsikuriame kreivų veidrodžių karalystėje. Taigi grįžimas į kūną man buvo lyg grįžimas prie pagrindo, šaknų. O pagrindas yra pagrindas – kai jį jau turi, tai „įsipatogini“ ir visai nenori prarasti. Vakar skaičiau Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės mintį, kad rašytojas negali nuslėpti to, kas jis yra, nes jo kūrinys visada jį atskleidžia, – taip ir mano tekstai negali neišduoti to, ką išgyvenu savo kūnu.

Man jūsų eilėraščiai atrodo gelmiški, jausmingi, jusliniai, chaotiški, juose atsispindi ir išmintis, ir silpnumas, ir nuolankumas, ir ištvermė: tai būdinga moters prigimčiai. Jūs – ne tik moteris, bet ir dula, padedanti kitai moteriai priimti į pasaulį ateinančią naują gyvybę. Kaip tai veikia jūsų poeziją?

Mane veikia ne pats buvimas dula, bet konkrečios patirtys su konkrečiais žmonėmis. Po kiek­vieno nuoširdesnio, atviresnio susidūrimo su kita moterimi jaučiuosi pasikeitusi, įgijusi naujų žinių, perspektyvų, pamačiusi pasaulį kitu kampu. Nes viskas kinta. Nėra taip, kad išmokai ir jau visam gyvenimui. Santykis su kitu žmogumi gali būti visoks – ir malonus, ir skaudus, žeidžiantis. Bet visada dovanojantis ką nors nauja. Mano knygoje taip pat yra tekstų, kurie galbūt nėra labai patogūs. Kurie yra sunkūs, žeidžiantys. Klausiau savęs: kodėl noriu, kad jie būtų knygoje? Ką jie palieka skaitytojui? Jeigu kažkas tarp autoriaus, teksto ir skaitytojo įvyksta, vadinasi, prasminga kalbėti ir apie sunkias patirtis. Šią vasarą pirmą kartą skaičiau savo eilėraščius. Kelios moterys verkė. Vadinasi, kažkas pasiekta, išsijudino, transformavosi. Man tai labai svarbus liudijimas, kad verta atvirai ir drąsiai liestis prie tų dalykų, kurie dažnai yra tabu zonoje, ypač poezijoje.

Rankraščiai atiduoti, tačiau galbūt randasi nauji. Kaip manote, ar bus ir daugiau knygų?

Sumanymų turiu daug. Tačiau per tuos ramybės metus esu sau įsivardijusi, kad knygos neturi būti forsuojamos, skubinamos. Ne viską, ką parašai, verta leisti. Mano galva, išleisti knygą – tai kalbėti kitam, su kitu, ir tai – milžiniška atsakomybė. Tad jei mano sumanymai lengvai, gražiai ir dėsningai užgims, džiaugsiuosi, o jei ne, leisime jiems gyventi savo gyvenimą idėjų erdvėse. O svajoju daug. Artimiausiose vizijose matau bent tris tolesnes knygas, ne tik poezijos. Šioje išeisiančioje įdėta šventosios Bernadetos mintis, kad viskas, kas parašyta kuo paprasčiausiai, yra tikriausia. Bandydamas pagražinti – iškraipai. Man ši mintis svarbi tiek gyvenime, tiek dirbant su žmonėmis, tiek kuriant. Mane traukia prie tekstų, kurie yra atviri ir paprasti. O jei traukia, tai, žiūrėk, ir užgims.

Labai dėkoju už atsakymus. Tačiau dar norėčiau pakalbėti apie moterišką bendrystę jūsų gyvenime. Kaip minėjau, jūsų eilėraščiai man atrodo labai moteriški, jūs – taip pat. Kas jums yra moteriškumas?

Prieš kokius pusantrų metų susibūrė muzikos grupė „Raguvos“. Tai grynai moteriškos energijos kolektyvas. Viena iš jo narių, šio projekto įkvėpėja Ingula Rinkevičienė, perskaitė mano eilėraščius ir pasakė, kad nori juos dainuoti. Vieną pasiėmė jau esantį, o kitus joms specialiai rašiau. Dabar stebiu, kaip auga dar vienas muzikinis moteriškas projektas. Gera dėl to. Ir kad tekstai įgauna balsą, ir kad moterys jungiasi, skleidžiasi. Čia svarbu procesas. O ir tekstas jame nėra tik tekstas. Jis gyvas. Kažkada „Facebooke“ paklausiau, kas yra poezija, ir viena moteris man parašė, kad ji – gyva esybė. Man atrodo, tai labai moteriškas atsakymas. Bent jau man itin artimas – eilėraštį išnešioji lyg vaiką. Tai ilgas, tylus, ramus vidinis vyksmas. Nereikia nieko specialiai daryti ar ruoštis. Tiesiog ateina diena, kai jis užgimsta – tampa atskiras, įsikūnija. Na ir prasideda: rengi, maitini, žiūri, puoselėji, pristatai bendruomenei… Bet jis jau yra pats. Tu juo tik pasirūpini. Labai sunku žodžiais išreikšti – tai būsena. O kai tekstas išauga į dainą, jo kūnas dar labiau sustiprėja. Atsiranda balsas, erdvės vibracijos, ir tai lemia dar stipresnį išgyvenimą.

Grįžkime prie skaitytojo. Mes tarsi kalbėjome apie tą tylųjį skaitytoją. O aš esu skaitytoja garsu – pati daug skaitau garsiai ir sau, ir vaikams. Ir savo tekstus ketinu skaityti balsu; esu nusiteikusi dalyvauti šiame procese su girdinčiu skaitytoju. Yra tokia primiršta, bet po truputį pasaulyje atgimstanti moterų pasakotojų, giedotojų, dainuotojų tradicija. Įtariu, gali būti, jog esu jos dalis. Visa mano veikla – ir paskaitos, ir susitikimai moterims, ir kūryba – yra įžodinta. Kai jau įžodini, tai visiškai kūniška patirtis.

Girdėjau per radiją jūsų skaitomą eilėraštį „Baladė“. Tikrai taip „nesiskaito“, kaip „girdisi“.

O jei skaitytų kitas žmogus, išgirstume dar kitaip. Įvyksta stebuklas. Atrodo, kas čia tokio – garsas, oro bangos nuo manęs iki Tavęs. Bet veikia kažkokie kismo dėsniai tarp užrašytos raidės, ištarto žodžio, mano ištarto žodžio, Tavo ištarto žodžio, tarp žodžio, kai jį vienu metu taria keturi arba šimtas keturi žmonės… Tarsi žodžio tapimo kūnu alchemija. Man ji labai intymi, graži. Kita vertus, yra daug tokios įgarsintos poezijos – ir dainuojamos, ir skaitomos, ir eksperimentinės. Bet man labai svarbu, kad tai būtų apie Tave. Nerūpi intelektiniai žaidimai ar eksperimentai dėl eksperimentų. Nors esu daug ką išbandžiusi ir pati, tik dalis tekstų pateko į knygą, tik tie, kurie man patys brangiausi. Eksperimentai liko kažkur kitur.

Kalbėjosi Agnė Cesiulienė

www.bernardinai.lt
www.nemunas.lt