Pirmosios valandos po gimdymo: mano pirmagimės istorija

Prieš aštuonerius metus, 2008 m. vasario 20 d., 23.20 val. pirmą kartą tapau mama. Buvo ekstazės, buvo baimės, buvo bejėgystės ir pasitikėjimo išbandymų. Iki paties užgimimo – daugiau šviesos, pasitikėjimo, džiaugsmo. Nuo užgimimo iki 6 val. ryto – vienas baisiausių, įtempčiausių, vienišiausių mano viso gyvenimo laikotarpių, kai visos iliuzijos, kad esu stipri, pasitikinti, apsiskaičiusi, išmananti, žlugo.

Po tų neramių valandų sekė ilgi septyneri metai kaltės prieš savo vaiką: kad, nepaisant to, jog žinojau viską apie pirmųjų valandų svarbą vaiko ir motinos emocinei, psichinei ir fizinei sveikatai, nepaisant to, jog abu su vyru žinojome ir medikų buvome informuoti, kad mūsų dukrytė sveika, nepaisant to, kad žinojome, jog ligoninė, kurioje gimdome, vis dar vykdo vaiko atskyrimo nuo motinos politiką, ir buvome pasirengę padaryti viską, kad mūsų mažylė liktų su mumis, mes to nepadarėme. Tiesiog.

Kas nutiko? Po gimdymo (galbūt ir apie jį kada nors daugiau) sekusias dvi valandas gimdykloje, kur viskas vyko visai ne taip, kaip prašėme, tarėmės ir tikėjomes, išgirdę: „O dabar jus nuvešime į palatą, kur galėsite pailsėti, o vaiką atiduosime naujagimių skyriui“, tesugebėjome paklausti: „Kodėl?“. Mūsų akušerė atsakė: „Juk aišku, kad mama galėtų išsimiegoti. Taip visad darome, su vaiku nepailsėsi“. Ir nors visu kūnu žinojau, kad tai netiesa, nepaprieštaravau. Nors galėjau. Turbūt net nebūtų buvę sunku – nes buvome susitarę, kam reikia susimokėję. Tačiau tą akimirką mano viduje kažkas nutrūko, ir gulėdama ant tos lovos, dardenama ilgais koridoriais, jaučiausi kaip niekada iki tol bejėgė, silpna ir apgailėtina.

Kažką panašaus esu išgyvenusi maža būdama ligoninėje, kai tave veža kažkur, daro kažką, kai esi viena, ir niekas nieko neaiškina, nei kur, nei kodėl, o jei paklausi, liepia tylėti ir netrukdyti dirbti. Arba iš viso nuleidžia negirdomis. Ir tu esi – bebalsė, beteisė, pamažu ir – bejausmė.

Tačiau tąnakt aš nebuvau mažutė. Buvau 28-erių metų moteris. Apsiskaičiusi. Išsilavinusi. Gebanti vadovauti kitiems. Lankiusi kursus, pasirengusi gimdymui. Puikiai jaučianti, kaip ir ko nori, bet… nedrįstanti to išsireikaulauti. Suskystanti prieš autoritetus.

Tąnakt supratau, kad teorinės žinios, tiksliau, teorinė stiprybė, ir vidinė stiprybė yra du visiškai nesusiję dalykai.

Kad niekas už tave nepadarys to, kas yra tavo atsakomybė.

Taigi nuo 1 iki beveik 6 valandos ryto pragulėjau pogimdyvinėje palatoje. Kraujuojanti. Sustingusi. Įsitempusi iki negalėjimo. Sušalusi. Alkana. Išplėstais vyzdžiais ir maksimaliai veikiančia klausia. Kiekvienas iš toliau ar arčiau atsklindantis kūdikio verksmas man atrodė kaip mano dukrytės pagalbos šauksmas Ji viena. Ji viena. Ji viena.

Ir aš. Viena. Vieniša. Ir kad ir ką man žadėjo – jaučiausi tikrai ne iki miego.

Gal tūkstantį kartų norėjau pašokti iš lovos ir bėgti pasiimti savo vaiko. Nes man jos reikia. Nes kūnas ilgisi. Kūnas žino. Nes skauda. Skauda krūtis. Skauda gimdą, Skauda širdį. Dar daugiau – skauda sielą be jos. Speneliai brinksta. Blaškausi. Sekundės išsitęsia iki valandų. Viena naktis mane išmoko susitaikyti su savo vaiko mirtimi.

Kažkuriuo metu, gal apie trečią ketvirtą valandą, panirau į būseną, kurioje aiškiai išgyvenau savo vaiko mirtį – lyg man jos niekada niekada niekada niekas nebeatneš.

Išverkiau, išsiverkiau, išsiraudojau.
Tylomis, nes palatoje ilsėjosi kaimynė.

Su kūdikiu.

Kas mane sulaikė nuo nubėgimo iki naujagimių skyriaus ir savo vaiko atsiėmimo? Prigrasinimas: prieš palikdama mane akušerė įspėjo neiti iki ryto į tualetą, nes „atsistosi, gali pargriūti ir nukraujuoti, o niekas tavęs iki ryto nepastebės…“ Ir aš bijojau atsistoti, nes jeigu nukraujuosiu, tai mano vaikas manęs nepamatys – irgi niekados.

Ir dar bijojau – kad mane bars.

Tiesiog bijojau būti nepatogi.

Didžiausią dėkingumą iš viso per tas dienas sutikto personalo jaučiu tai moteriai (slaugei?), beveik senutei, kaip ir aš, vardu Vitalijai, kuri atėjo su mano vaiku rankose ne 6.00, kaip leista, o 5.45, nes „mergytė labai nerami, turbūt mamos pasiilgo, tai pagalvojau, kad anksčiau atnešiu“. Būčiau galėjusi jai rankas kojas išbučiuoti.

Esu girdėjusi daugybę istorijų apie pirmąsias valandas po gimdymo. Esu girdėjusi, kad džiaugiasi, jog vaikus nuo jų atskiria, ir jos iš tiesų ramiai miega.

Tačiau mano patirtis buvo kitokia.

Ji mane daug ko išmokė. Ir kad ir kokia sunki bei skaudi buvo, mane sustiprino ir įkvėpė: ieškoti, klausti, dalintis.

Tik pernai tokiu pat metu, taigi praėjus septyneriems metams po gimdymo, pirmąkart pamaniau, kad jau galėčiau padėkoti ir šalia mūsų buvusiai akušerei. Nes ji tikrai stengėsi ir padarė viską, ką galėjo. Tiesa, pagal savo supratimą. Ir ne jos kaltė, kad mūsų supratimai skyrėsi, ir aš savųjų nesugebėjau nei išsakyti, nei apginti. Atleidau jai. Žinau, kad be jos būtų buvę daug baisiau. Ir tie litai, kuriuos sumokėjome, yra verti visos jos suteiktos pagalbos – nes ji palaikė mane už rankos per paskutiniuosius sąrėmius. Ir tai buvo labai daug.

Tik šiemet, jau sumigdžiusi vaikus, kurie po pilnos įspūdžių šventės dienos dar ilgai malėsi ir vis ko nors reikalavo, įlindau į dušą ir supratau: vis dėlto esu jai, savo pirmagimei, pakankamai gera mama. Padariau ir tebedarau, kiek sugebu, kaip sugebu ir ką sugebu.

Man irgi skauda. Man irgi sunku. Aš irgi mokausi. Kai ji suaugs, turėsime apie ką pasikalbėti.

Šįvakar mažiai jau miegojo, o ji vis nerimo. Pasikviečiau ją, išmasažavau lavandomis, išglosčiau. Tada priglaudė galvą man prie krūtinės ir jau – be poros valandų aštuonmetė, – paklausė: „O kodėl tik tokie maži lėliukai kaip brolis gali gerti mamos pieniuką?“ „Nes jiems reikia, kad jie augtų“, – atsakiau. „O ką, nuo trinto banano neaugtų?“ „Taip, kaip jiems augti geriausia, neaugtų“, – atsakiau. „Kodėl?“ „Nes mamos piene yra medžiagų, kurios padeda augti vaikučių smegenims, jos pagamintos tik jų mamų ir tik jiems“, – visiškai nepasiruošusi paskaitai apie žindymo naudą, atsakiau kakžkaip išsisukinėdama. „Tai man tų smegenų irgi dar reikia, kad proto daugiau būtų“, – nusprendė. Paskui pradėjo pasakoti anekdotus, ir viskas kažkur kitur nusisuko.

Ilgai mudvi gyvenome toje pirmosios nakties atskirtyje.

Ir dar labai daug ką liko nuveikti.

Esu girdėjusi, kad vaiką po gimimo pirmos paliečiančios rankos daro įtaką visam jo gyvenimui: jo emocijoms, elgesiui, mąstymui. Vaikas, kurį priėmė meilės neskleidžiančios rankos, užveria savo širdį ir visą gyvybinės energijos tėkmę nukreipia į protą. Pasibelsti į tokio vaiko širdį ir paskatinti jį savo širdį atverti kitiems, pasitikėti jais ir pasauliu, dalintis, džiaugtis – gali būti sudėtinga.

Jaučiu, kad šiuolaikinė neurologija rastų, kaip pakomentuoti tokią mintį. Jaučiu, kad prenataliniai ir perinataliniai psichologai irgi šį tą svaraus pridėtų.

Kita vertus, žinau ir tikiu, kad neužgyjančių žaizdų nėra – tačiau vien laiko joms neužtenka.

Man tai yra mano ir mano šeimos patirtis. Tiesioginė, asmeninė, kūniška.

Man tai labai svarbi ir brangi mano kaip žmogaus, moters, motinos, draugės, dulos, kūrėjos kelionės dalis.

Svajoju, kad visos pasaulio ligoninės, visi jose dirbantys medikai ir kiti personalo nariai suvoktų, kas iš tiesų vyksta su mama ir vaiku tomis pirmosiomis valandomis po gimdymo, ir užtikrintų, kad būtų sudarytos visos sąlygos tiems stebuklingiems vyksmams – emociniam, psichologiniam ir fiziniam prisirišimui, saugumo jausmui, mikrobiotui ir visam tam, ko dar neišmanome, – sklandžiai, nepertraukiamai ir meilėje vykti.

Svajoju, kad mano vaikų vaikai, mano anūkai, patirs švelnų, jaukų, intymų gimimą.

Tokį, kokio nepatyrė mano pirmagimė.

Tokį, kokio nepatyriau aš.

 Tokį, kokio nepatyrė mano mama.

Tokį, kokio turbūt jau nepatyrė jos mama.

Kaip buvo anksčiau, iki mano promočiutės, aš nebežinau, nors galiu nujausti.

 Tačiau žinau, kad ateityje gali būti kitaip. Ir kad galiu toliau prie to prisidėti – kaip kad ir darau šiuos metus, tapusi paskaitų tėvams vedančiąja, konsultante, dula. Tęsti šias veiklas – tebūnie tai šio mano pirmagimės gimtadienio pažadas, kurį duodu sau pačiai, jai ir visam pasauliui.

 Ir mano širdis skleidžiasi, o protas rimsta.

Tekstas publikuotas 2016 02 20.