Pasirodė šių metų „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtojų kūriniai
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla tęsia tradiciją ir atėjus rudeniui pristato dvi pirmąsias jaunųjų autorių knygas. Pirmosios knygos kasmet susilaukia vis didesnio skaitytojų susidomėjimo, neretai yra apdovanojamos įvairiomis literatūrinėmis premijomis. Šių metų konkurso laureatai – Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, išleidusi pirmąją poezijos knygą „Kvėpuoju“ ir Mykolas Sauka, pristatęs prozos knygą „Grubiai“.
Paklaustas apie įspūdį, gavus savo pirmąją knygą, Mykolas prasitarė, kad bijojo ją atsiversti, todėl padėjo į lentyną. „Atrodė gražiai, – džiaugiasi autorius, – man, žinoma, malonu, bet dabar svarbu, kaip knygą priims skaitytojai“. Vitalija pasakojo, jog ją aplankė džiaugsmas ir ramybė, kad knyga pasirodė tokia, apie kokią ji ir svajojusi, kokia tikėjusi. „O tada sekė mintys apie tai, kaip noriu šia žinia pasidalinti su savo skaitytojais, kurie – žinojau – knygos jau labai laukia“, – įspūdžiais dalijosi poetė.
Prieš pradedant skaityti knygas, siūlome susipažinti su į lietuvių literatūros kūrėjų gretas įsijungusiais dviem jaunais, talentingais, kūrybiškais, charizmatiškais žmonėmis.
Poezijos knygos „Kvėpuoju“ autorė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė – mama, poetė, literatūrologė, dula, renginių organizatorė. Jos eilėraščiai atspindi laisvą XXI a. moters žvilgsnį į tapatybės, socialinių vaidmenų, santykių erdves. Tai, kas buvo laikoma intymumo sritimi, apmąstoma naujai nesiskleidžiančio atvirumo kontekste, įvairiopas patirtis perteikiant ekspresyvia, šiuolaikiška forma, nepagražintos realybės vaizdais. „Esu gyva – ir tai yra labai daug. Tokios yra ir mano knygos moterys: gyvos. Jos jaučia, drąsiai kelia iš rūsių ir palėpių savo biografijas, dėsto savo istorijas, klausia nepatogių klausimų, žengia į tabu teritorijas ir dalijasi slapčiausių akimirkų išgyvenimais. Visai kaip aš. O juk esu sovietmečio vaikas, patyręs vienatvės, prievartos ir atskirties išbandymus. Esu puikiai išmokusi nutylėti, prisitaikyti, ištrinti save iš savo pačios gyvenimo. Kad tapčiau tuo, kas dabar esu, reikėjo nemenkai padirbėti. Reikėjo maištingos paauglystės, eksperimentų studijų laikais, naršymo karjerų vingiuose, motinystės ir mirties patirčių… Reikėjo išmokti meilės, atlaidumo, įsiklausymo, vienovės – pasirodo, tai yra labai daug“ , – teigia V. Pilipauskaitė-Butkienė.
Apie rašymą ir pirmąją prozos knygą „Grubiai“ pasakoja Mykolas Sauka, pernai baigęs skulptūros magistro pakopos studijas Vilniaus dailės akademijoje:
„Tų, kurie ruošiasi paimti šią knygelę plikomis rankomis ir perskaityti nuo pradžios iki galo, laukia Sizifo meet‘as. Mat ji plonais viršeliais, piršto storumo – tuoj susilankstys, išsiteps, iširs po vieną lapą. Be to, gimiau ne taip seniai, 1989 metais, tai pirmoji mano knyga ir kils klausimas, ar baigęs skulptūros studijas, bet staiga nei iš šio, nei iš to sumanęs rašyti, nepadariau dažnai pasitaikančios pradedančiųjų klaidos – pradėti.
O pradėjau akmenų skaldykloje. Iš granito gabalų krūvos turėjau išsirinkti drūtą nesuskilusį akmenį ir įžvelgti jame glūdinčią aristoteliškąją entelechiją. Tada naudodamasis svertais ir gervėmis iškelti, nuristi po stogu, kur paskui būčiau jį pjaustęs, tašęs, šveitęs ir poliravęs. Deja, neišmokau naudotis svertais bei gervėmis, o man skirtasis akmuo, jeigu tokio apskirtai būta, taip ir liko gulėti krūvoje.
Pamaniau, kad daug paprasčiau bus su skiemeninis, žodžiais ir sakiniais. Jie patys vyniosis į kamuolį ir vos paspirti lėks tolyn. Bet pasirodo – lekia į šoną. Kad išridenti sakiniai neišsibėgiotų kas sau, o pasiektų kalno viršūnę, nebeužtenka svertų ir gervių, – tam reikės jūsų pagalbos“.
Į akis turėtų kristi ir atnaujintas Pirmosios knygos serijos dizainas. Naujų idėjų atnešė knygų dizaineris Tomas S. Butkus.