• Tėvui

    Kad turiu tėvą,Pajutau tik jam mirus,Trečią dieną prie karstoApėmė toks minkštumas, šviesa,Supratau, kaip jį varžė jo fizinis kūnas Prie gedulingų pietų staloViduje jutau virpant žinią,Nedrąsu buvo ją perduoti, Nejauku buvo kalbėti,Tarsi užimčiau kunigo ar vyresniųjų vietą Teko priminti sau, kad tai mano tėvas,Kad tai jo nebėra,Kad dabar aš pati esu iš vyresniųjų Esam meilė gryniausiu savo pavidalu,Esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos,Švytime sau tamsoje kaip šaltinis ir jūra,Į kurią galiausiai ir sutekam Bet meilė be kūno yraTik žodžiai,Tad renkamės nerti į mėsą,Į visus tuos ląstelių, membranų, gyslelių pavidalus,Kad išmoktume ne tik būti, bet ir veikti kaip meilė Kiek ilgai reikia keliauti,Kol sutampame su savo veiksmais ir mintim,Kiek…

  • gintarai gintarai gintarėli

    Žinai, kad kelio pabaiga –Nieko daugiau nėra Nei veidų, nei žodžių, Už kurių galėtum pasislėpti,Nei durų, Kurias galėtum užtrenkti Nebesugrąžinamas laikas,Kurį išvaistei,Nei kitiems, nei sau,Niekam Kai geriau pagalvoji,Tiek ir tebuvo, tos kelios akimirkos, Kai tikėjai Vaiko delnas tavo delne –Ir akys sudrėksta Mylimosios lūpos prie skruosto –vis dar gali jausti jos kvapą Benamių prieglaudos skiriasiLietuvoje ir Danijoje Esi laisvas, kur būti,Bet, o dangau, koks nelaisvas Ji klausia, koks tavo vardas,Kur tavo namai, kur tavo artimieji,Iš kur tu esi, kas esi patsIr neturi žodžių tam apsakyti,Nereikia Geriau tylėti,Nes už tavęs, su tavimi jau nieko nėra Tavieji jau iškeliavo,Tragiškai žuvo,Paskendo stiklinėse, stikliukuose,Flakonuose, gaisruose,Statybų duobėse, upių dugnuose O juk tikėjo, kad skris Tegul niekas nežino, niekas…

  • Dainuoju

    Stoviu ant tilto tarp dviejų kalnų, dainuoju,Žodžiai manyje jau seniai, kartojami monotoniškai,Širdies nebežadina,Dar iš tų laikų, kai buvau maža, Sėdėdavau močiutei ant kelių,Vaikeli, padainuokim, sakydavo,Ir dainuodavom, išmokau klausydama, išmokau pritardama, Niekad neklausiau savęs, ar man šitaip patinka,Kaip ir išmokau plaukus skleisti per pusę,Kas mėnesį patrumpinti kirpčiukus,Pėdas sukišti į aukštakulnius,Neklausdavau savęs, kartodavau vis tų pačių dainų žodžius,Tikėdama, kad tai aš pati dainuoju,Kol vieną kartą paklausei:O kuri tau labiausiai patinka?Kas kuri? – sutrikau, –Kuri – daina, suknelė, šukuosena, Kuris – metų laikas, patiekalas, šokis,Kurie – žmonės, įvykiai, pasakojimai?Nežinau, – atsakiau tyliai,Vos pati save išgirdau, –Nežinau, niekad neklausiau, o ir manęs – neklausė,Valgiau tai, kas yra, klausiau to, ką girdėjau,Šokau tai, ką visi, buvau su…

  • Taip, aš tai padariau

    Taip, aš tai padariau.Aš priėmiau sprendimą nutraukti nėštumą.Padariau tai prieš beveik dvidešimt metų. Jei kas būtų tada paklausęs, ar kalbėsiu apie tai po dvidešimties metų, beveik neabejoju, kad būčiau užtvirtinusi – tikrai ne. O kam. Juk norisi tik pamiršti.Tarsi nieko nebūtų įvykę. – – –Tačiau taip jau yra su tomis žmogaus patirtimis. Jei jau patyrei, neištrinsi.Su pagarba ir atidumu priimu visus savo patyrimus ir esu jiems dėkinga, nes kiekvienas jų atnešė skirtingą supratimo dovaną. Apie save, pasaulį, save pasaulyje.Ir yra tarsi stiprus vidinis postūmis kalbėti(s).Už save. Dėl kitų. Kitoms.– – –Tada man buvo dvidešimt su trupučiu. Draugavome, bet neturėjome jokių rimtų planų. Dabar sakyčiau – matavomės suaugusiųjų kailį, nemąstydami apie…

  • Knygų apžvalga: ŽMOGĖDROS SODE, L. Slimani

    Prieš gerą dešimtmetį dirbau vienoje leidykloje redaktore ir drąsiai imdavausi knygų, kurių autoriai nebijodavo atvirų, šokiruojančių temų. Kai į mano rankas atkeliavo antroji lietuvių kalba išleista iš Alžyro kilusios prancūzų rašytojos, prestižine Gonkūrų premija apdovanotosios L. Slimani knyga „Žmogėdros sode“, pamaniau, kad anais maišto ir ieškojimų laikais ši knyga man būtų pats tas. O dabar? Dabar skaitau ją jau kitokiu – ne besiardančios mergiotės, o šilta ir šalta ragavusios moters, mamos – žvilgsniu. Moters, kuri, nepaisant savo patirties, yra vis dar pilna smalsumo žvelgti į žmogiškosios prigimties gelmes ir ieškoti atsakymų, kodėl mes savo gyvenimus klostome vienaip arba kitaip. Tikiu, kad bent iš dalies esame savo likimo kalvės ir kalviai,…

  • Knygos apžvalga: PLAUK SU SKĘSTANČIAIS, Lars Mytting

    Jei reikėtų pasakyti, kurios iš pastarąją pusmetį perskaitytų knygų man padarė didžiausią įspūdį, šioji neabejotinai būtų tarp jų. Tai romanas, kuris, sakyčiau, iškrinta iš globalaus pasaulio literatūros konteksto ir grąžina prie tikro, lėto, ypatingą malonumą keliančio skaitymo. Tai šeimos saga, apimanti visą 20-ojo amžiaus Europos istoriją su jos karais, holokaustu, pramonės įsigalėjimu, turizmo verslo suklestėjimu ir kartu išlaikanti šilumą, žmogiškumą ir paprastumą nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Svarbiausia, tai istorija apie atsidavimą: vyro – moteriai, moters – vyrui, tėvų ir senelių – vaikams ir vaikaičiams, suaugusiųjų – amatui, vaikų – vaikystei ir jos atributams, visų kartu – gyvenimui. Knygos autorius – norvegas Larsas Myttingas (g. 1968) prisistato kaip rašytojas ir…